Praloštas gyvenimas subyrėjo į šipulius

Griūvanti jau antroji santuoka, sužlugęs verslas, skolų našta, melo liūnas ir gili depresija.

Visa tai patyrė 36 metų panevėžietis Algimantas (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi - red. past.). Nepajėgęs atsispirti pražūtingai lošimo aistrai, jis prarado viską, ką turėjo.

Supratęs, kad pats nebegali praeiti pro kazino ar žaidimo automatus, vyriškis bandė ieškoti pagalbos, kreipėsi į psichologą, bet viskas buvo perniek.

Algimantas sutiko papasakoti „Panevėžio rytui“ savo, kaip jis pavadino, gyvenimo tragediją, vildamasis, kad jo išpažintis paskatins kitus panašiai besielgiančius žmones laiku sustoti ir ieškoti išeities.

Algimantas pasakojo, kad būdamas paauglys labai mėgdavo žaisti kortomis, dėl jų net futbolo treniruotes pradėjo lankyti. Jaunuolį traukė ne tiek futbolas, kiek galimybė po treniruočių su draugais lošti „Asilą“, „Durnių“, „Vežimą“.

Iš pradžių žaidimai kortomis buvo vaikiški. „Kas pralošdavo, gaudavo sprigtą į kaktą ar spyrį į užpakalį“, - sakė vyriškis.

Laikui bėgant, statymai keitėsi: jaunuoliai pradėjo lošti iš pinigų, vertingesnių daiktų.

„Man sekdavosi, beveik visada laimėdavau. O pergalės jausmas mane tarsi įkvėpdavo žaisti toliau“, - prisiminė Algimantas.

Nuo kortų panevėžietis atsiplėšė, kai baigęs vidurinę mokyklą išvyko į Rusiją. Ten susipažino su jauna mergina ir netrukus su ja susituokė.

Prasidėjo rutina, kasdienis sunkus darbas gamykloje. „Man buvo taip sunku, kad parėjęs namo norėdavau tik griūti į lovą ir ištiesti kojas“, - pasakojo vyriškis.

Žaidimai kortomis kuriam laikui buvo pamiršti: reikėjo rūpintis šeima, dirbti, be to, ir draugų daug nebuvo.

Nepraėjus penkeriems metams, šeimyninis lizdas pradėjo griūti. Nesutarimai šeimoje, pinigų stygius, galų gale - žmonos neištikimybė Algimantą privertė viską mesti ir grįžti į Lietuvą.

„Džiaugiuosi tik dėl to, kad nesusilaukėme vaikų, nors aš jų labai troškau“, - pasakojo pašnekovas.

Grįžęs į Lietuvą Algimantas vedė antrą kartą, ėmėsi verslo.

„Turėjau pažįstamų Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Lietuvoje kaip tik kūrėsi verslai, tai ir aš nutariau, kad galiu“, - sakė vyriškis.

Kalbėdamas apie tuos laikus, Algimantas visas nušvito, pasikeitė jo elgesys, kalbėjimo maniera. Jis neslėpė džiaugsmo prisiminęs, kaip gerai klostėsi verslas, kad pinigų kiekvieną mėnesį atsirasdavo vis daugiau. Dar daugiau optimizmo suteikė sūnaus gimimas.

Algimantas su antrąja žmona susilaukė dviejų pametinukų sūnų.

„Paaugę vaikai prašydavo manęs nupirkti kompiuterinių žaidimų, juos mielai žaisdavau ir aš“, - atviravo panevėžietis.

Pamažu tie žaidimai vyriškį taip įtraukė, kad kelerius metus slopinta lošimo aistra vėl suliepsnojo. Algimantas prisiminė labai supykdavęs, jei kas bandydavo jį atplėšti nuo kompiuterio.

„Kai žmona negalėdavo eiti su vaikais į kiemą, aš juos prižiūrėdavau. Kieme susipažinau su dar keliais tėvais. Kol vaikai žaisdavo smėlio dėžėje, neturėdami ką veikti lošdavome kortomis“, - pasakojo vyriškis.

Paskui atėjo eilė rimtesniems žaidimams.

„Kartą pamačiau mieste reklaminį skelbimą, kuriame buvo nupiešti lošimo automatai, krentantys pinigai ir panašiai. Nusileidau laiptais žemyn, į rūsį, ir prisėdau prie lošimo automatų“, - lemtingą žingsnį prisiminė Algimantas.

Tą kartą panevėžietis prie lošimo automatų prasėdėjo bemaž penkias valandas. „Nieko nelaimėjau, bet daug ir nepralošiau“, - pasakojo pašnekovas.

Nuo to laiko Algimantas prie žaidimų automatų praleisdavo beveik kiekvieną savo laisvą minutę.

Vyras pasakojo, kad jei kas nepasisekdavo darbe ar su kuo susikivirčydavo, eidavo „nuleisti garo“ prie žaidimų automatų.

„Man atrodydavo, kad lošdamas aš nuo visko atitrūkstu. Man tai buvo tarsi kitas pasaulis, apie kurį niekas nežinojo. Tik aš ir jis“, - kelis kartus pakartojo vyras.

Taip praėjo beveik penkeri metai. Niekas nė neįtarė, kad didžiąją laiko dalį Algimantas praleidžia prie lošimo automatų. „Tik kai pradėjau pralošti daugiau pinigų ir ėmė žlugti verslas, pasidarė per sunku viską nuslėpti“, - prisipažino vyriškis.

Algimantas ėmė pyktis su žmona dėl to, kad trūksta pinigų, jam vis sunkiau sekdavosi meluoti, kur dingsta iš namų.

„Galų gale teko prisipažinti. Aš dar bandžiau laikytis ir tvardyti savo norą lošti, tačiau tai buvo neįmanoma. Ir pats nesuprantu, kas man darosi“, - nukreipęs žvilgsnį žemyn liūdnai ištarė vyriškis.

Algimanto žmona Vida (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi - red. past.) „Panevėžio rytui“ sakė dėl žlungančios santuokos kaltinanti tik vyro aistrą lošti.

„Jis nuostabus žmogus: tvarkingas, meilus, rūpestingas, nei geria, nei rūko. Tik negali atsispirti azartiniams žaidimams“, - su kartėliu kalbėjo moteris.

Apie pražūtingą vyro potraukį Vida sužinojo ne iš jo paties. „Pranešė draugai. Iš pradžių nesupratau, ką jie man nori pasakyti. Žaidžia, na ir tegul, juk ne pas meilužes eina, pažais ir praeis“, - atsiminė moteris draugei mestelėtą frazę.

Ji sakė net neįtarusi, kad vyro žaidimai gali pridaryti tiek bėdos ir išardyti šeimą.

„Iš pradžių nesupratau, jog tai tokia pat priklausomybė kaip alkoholis, cigaretės. Bet čia gal ir dar blogiau. Net kai verslas pradėjo žlugti, maniau, kad tai tik laikina nesėkmė, kad viskas susitvarkys“, - prisiminė moteris.

Kai vieną dieną vyras negrįžo namo, Vida išsigando: skambino į policiją, ligoninę.

„Parsiradęs vėlai vakare, apie 23 valandą, Algimantas atrodė baisiai: apsirengęs svetimais drabužiais, mėlynės paakiuose“, - prisiminė moteris.

Vyras žmonai paaiškino, kad jį sumušė kažkokie benamiai, grasino peiliu ir liepė apsikeisti drabužiais.

„Ką aš galėjau galvoti? Tikrai maniau, kad vyrą sumušė ir apiplėšė benamiai“, - sakė Vida.

Tik po kurio laiko, kai Vida su Algimantu išsiaiškino, jis papasakojo, kad nebuvo apiplėštas, o visus pinigus išleido kazino. Prisipažino net drabužius užstatęs ir pažadėjęs atnešti pinigus, o svetimus drabužius kažkokiame kieme pavogęs nuo skalbinių virvės.

Vida pasakojo ilgą laiką kaltinusi likimą, maniusi, kad jų šeimą tiesiog užgriuvo nelaimių lavina: tai vyras grįžta sumuštas, tai jam pavagia piniginę, praėjus mėnesiui neva pamiršta kompiuterį ir mobilųjį telefoną darbe, o jie iš ten paslaptingai dingsta.

Kartą su vyru susiruošusi į šventę, Vida pasigedo savo auksinių auskarų ir auksinės grandinėlės. Algimantas dievagojosi neėmęs.

„Ėmiau kaltinti net vaikus, kad papuošalus kam atidavė ar buvo kokių draugų prisivedę į namus“, - atviravo pašnekovė.

Po kurio laiko, kai namuose jau tvyrojo įtampa ir nesantaika, Algimantas prisipažino, kad auskarus ir grandinėlę užstatė lombarde. „Tuomet jis labai atsiprašinėjo, žadėjo, kad daugiau nebeloš. Aš patikėjau“, - kalbėjo Vida.

Moteriai teko pačiai eiti į lombardą atsiimti vyro užstatytų juvelyrinių dirbinių.

Vida prisimena bandymus kartu su vyru ieškoti išeities ir pagalbos.

„Kreipėmės į psichologus, daug kalbėjome, bandėme kuo daugiau laiko praleisti kartu su vaikais, pakeliauti, tačiau tai trukdavo daugiausiai mėnesį. Po to vyras vėl išleisdavo visus turėtus pinigus“, - sakė moteris.

Kalbėdama apie žlungančią santuoką ir skyrybas Vida verkė.

„Skaudu, juk geras vyras, niekada nėra nusikeikęs, kiekvieną savaitgalį iki šiol net pusryčius paruošdavo, bet daugiau taip negalima.

Matau, kaip jis kankinasi, neranda sau vietos, baisiausiai sulyso, į žmogų nebepanašus. Bet aš taip gyventi nebegaliu, man reikia dar ir vaikais rūpintis“, - sakė Vida.