Taip, ko čia verkt, baigėsi juk tik seksas su juo, bet tikrai ne meilė. Meilė niekuomet nebuvo pas mus užsukusi, negali būti, kad ji pasiklydo tarp neplautų lėkščių ir kojinių. Meilė trunka trejus metus, o mes kartu devynių mėnesių neišbuvom. O jis, tas paršas, jau spėjo kažkokią kreivadantę žiurkę meilužę susirast.
Mergikė, kuri sustabdė mus Gedimino prospekte, tikrai buvo panaši į žiurkę. Tokia perkarusi, smulkutė, tik nosis didžiulė, ilga ir smaili. Ji atrodė pilka ir labai nederėjo prie bendro vaizdo. Tą sekmadienio popietę miestas atrodė lyg iš aukso. Jokie debesėliai netrukdė saulei dažyti pastatų ir žmonių. Maniškis irgi buvo auksinis berniukas, meiliai apglėbęs mane per pečius. Buvo šilta ir netgi atrodė, kad jį myliu. Ir tada pasirodė ji, niūri kaip rudenio debesis.
„Tai va su kuo tu čia valkiojies?!“, – sušuko. Pajutau, kad ranka ant mano peties ėmė virpėti. „Einam, einam, čia kažkokia idiotė“, – jis karštligiškai bandė tempti mane šalin, kažką vapėdamas paklaikusiu balsu, lyg pats nelabasis jam būtų pasirodęs. Tačiau negalėjo manęs pajudinti, nes lyg statula sustingau. Žiūrėjau į žiurkikę, žiurkikė stebeilijo į mane. Tylomis. Kelių sekundžių tyla prieš audrą.
„Kokie santykiai tave su juo sieja?“, – net pati nustebau, klausydamasi itin ramaus savo balso. Ji paaiškino, kad jau tris mėnesius su Paršu (nuo šiol dabar tik taip jį vadinsiu) draugauja. Tik jis dažnai telefono nekeldavo. Ir kartu su ja per atostogas į Turkiją neskrido. O vienąsyk jis į pasimatymą neatėjo, ji pusantros valandos prie Katedros bokšto stypsojo, o jo telefonas buvo išjungtas. Apie mane jis nieko nesakė, ji klausinėjo, ar kitos neturi, bet jis dievagojosi esąs pats ištikimiausias vyras šioje planetoje ir ji norėjo juo tikėti.
O dievulėliau, negi gyvenimas kartais tikrai būna panašus į muilo operą? Klausiausi ir supratau, kad nieko šiame pasaulyje nebesuprantu. Ta mergiotė buvo akivaizdžiai kvailoka. Ir dar negraži. Na, aš irgi ne gražuolė, bet prieš ją lyg kokia Angelina Jolie jaučiausi. Juozas Statkevičius rūbų man nekuria, bet prieš tą žiurkę aš atrodau lyg geriausių dizainerių papuošta. Ant jos kaulų karojo kažkoks beformis, neva madingas maišas – atrodė lyg lauko baidyklė. Juodos timpės ryškino plonyčių kojų kreivumą. Negi Paršas negalėjo normalios išsipusčiusios „fyfos“ susirast?
„Tai pasakysi ką nors? Ar tau negėda nepilnametes tvirkint?“ – mano balsas jau nebebuvo ramus. Užsinorėjau jiems abiems nuplėšti drabužius ir pririšti nuogus prie prospekto suolelių, kad varnos iškapotų jiems akis, o visi vilniečiai matytų, kokių šlykščių porų būna. „Ji ne nepilnametė. Jai dvidešimt“, – iš jo burnos žodžiai išsirito lyg sunkūs akmenys.
Žiurkikė linktelėjo. Tačiau ėmė pasakoti, kad Paršas jai pirmasis buvęs ir nekaltybę atėmęs. Nebeištvėriau. „Tai sėkmės, galit ir toliau kruštis“,– apsipyliau ašaromis ir puoliau bėgti. Kūkčiojau garsiai, tačiau per ašaras nemačiau į mane spoksančių praeivių, visi vaizdai aplink susiliejo į kažkokį šizofrenišką kokteilį.
Supratau, kad viskas vėl keičiasi. Nežinojau, ar tai blogai. Gal net geriau. Tik buvo beprotiškai gėda, kad tris mėnesius aš meiliai su Paršu glausčiausi. Kodėl tada, kai radau ant jo švarko šviesų plauką, neišvariau jo pro duris?
Sutraukusi tris cigaretes nustojau žliumbčiot. Pasipurčiau ir vėl tapau ryžtinga moterimi. „Maksimoje“ nusipirkau du brendžio butelius ir pačių talpiausių šiukšlių maišų rulonėlį. Sukrausiu į juos Paršo skudurus ir tvarka bus!
Jis laukė manęs prie namų durų, nuleidęs galvą. Kai atrakinau duris, įsliūkino atsargiai, lyg koks vagis. „Tu paklausyk... Aš kvailas, aš žiauriai kvailas“, – iš jo akių varvėjo ašaros. – Klausyk, ji pati prie manęs kabinėjosi, nu, aš vyras, suprask, kai ji prieš mane išsirengė, aš negalėjau susivaldyt. Atleisk man, aš kaltas. Aš tave myliu“.
Nebenorėjau nieko aiškintis. Išskleidžiau šiukšlių maišą ir ėmiau krauti jo daiktus. Jis ėmė raudoti garsiai, lyg kūdikis. Įjungiau muziką, kad negirdėčiau. Šlykštus dalykas tos skyrybos.
„Eik iš čia greičiau. Be manęs tau juk bus geriau. Olimpiada prasideda, niekas krepšinio žiūrėt netrukdys. O man irgi, patikėk, bus rojus, kad galėsiu negirdėt nieko apie metimus iš trijų taškų zonos, nesportines pražangas ir visokį kitokį šūdą, kurio nesuprantu ir suprast nenoriu“, – strikinėjau prieš jį linksma apsimetusi. Tik tuomet, kai jis, sunkiai vilkdamas kojas, išslinko pro duris, ašaros lyg iš prakiurusio vamzdžio plūstelėjo.
Jis išsinešdino. Aš paskambinau draugei. Atsukau antrą brendžio butelį ir... nieko toliau neprisimenu.
Nubudau apsupta liūdesio vaiduoklių. Jie kuždėjo, kad vėl niekas manęs rytais nebučiuos, vakarais nebus į ką pasišildyt ledinių kojų ir galbūt amžinai liksiu senmergė. Ėmiau kūkčioti. O tada ėmiau mąstyti apie olimpiadą ir apie seksą. Su juo, Paršu, seksas tikrai baigėsi.
Olimpiada prasideda, seksas baigiasi? O gal ne visai taip? Gal tik seksas su paršais baigiasi, o manęs laukia labai aistringos, beprotiškai aistringos naktys?
Laukiu Jūsų užuojautos ir patarimų, ką man toliau daryti brigitajonaite@yahoo.com