Ne­blės­tan­čios Aukš­tel­kų kai­mo aist­ros

Kai ku­rie ko­la­bo­ran­tai su­stin­gu­siu žvilgs­niu ste­bė­jo šį vaiz­dą, ne­drįs­da­mi tų re­lik­tų kaip nors ap­gin­ti. Ir ko­kia be­bū­tų – dai­nuo­jan­ti, ro­ži­nė ar be­spal­vė re­vo­liu­ci­ja, kiek­vie­na jų ko­ky­biš­kai pa­kei­čia jos san­tvar­ką, vi­suo­me­nę, pa­žiū­ras. Vie­toj ko­lū­kių vėl iš nau­jo pra­dė­jo kur­tis pri­va­tūs ūkiai – žmo­nės at­ga­vo so­vie­ti­nės val­džios at­im­tą iš jų že­mę.

Nė vie­nas da­bar sėk­min­gai ūki­nin­kau­jan­čių ūki­nin­kų ne­no­rė­tų grįž­ti į kol­cho­zus. Iki šiol net smul­kiuo­sius žem­dir­bius bau­gi­na bū­ti­ny­bė jung­tis į ko­o­pe­ra­ty­vus, ku­rie jiems aso­ci­juo­ja­si su ko­lū­ki­ne ko­o­pe­ra­ci­ja.

Jau gy­ve­na­me 19-ai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais. Ta­čiau kas at­si­ti­ko, kad vis daž­niau ga­li­ma iš­girs­ti nos­tal­giš­kų kal­bų apie so­viet­me­tį, ypač ko­lū­ki­nę san­tvar­ką, pa­mirš­tant po­pu­lia­rios ta­da dai­nuš­kos ne­ži­no­mo au­to­riaus žo­džius: „Ver­kia kar­vė ir viš­ta, prie kol­cho­zo pri­riš­ta...“ Ir iš tik­rų­jų, jei gi­mei ko­lū­ky­je, tai iš jo nie­kur ne­ga­lė­jai iš­vyk­ti, rei­kė­jo vi­suo­ti­nio ko­lū­kie­čių spren­di­mo – iš­leis­ti ar ne. Bet daž­niau­siai ko­lū­kie­čių li­ki­mą spręs­da­vo par­ti­jos sta­ty­ti­niai – ko­lū­kių pir­mi­nin­kai, va­din­ti vie­ti­niais ku­ni­gaikš­tu­kais.

Ne­pai­sy­da­mi to­kio as­me­ny­bės de­val­va­vi­mo, ne­kal­bant apie dau­gy­bę ki­tų ne­ge­ro­vių, kai ku­rie kai­mo žmo­nės vis dar liaup­si­na anuos lai­kus, ne­no­ri jų pa­mirš­ti.

Nos­tal­gi­ja pra­ei­čiai už­si­krė­tė ir mies­tų vi­suo­me­nė. Kai kur kruopš­čiai sau­go­mi at­si­tik­ti­nai iš­li­kę so­vie­ti­niai sta­bai. An­tai net sos­ti­nė­je, ant Ža­lio­jo til­to, sto­vi pro­le­ta­ro su kū­ju ir ko­lū­kie­tės, lai­kan­čios ja­vų pė­dą, bei au­to­ma­tu gin­kluo­to so­vie­ti­nio ka­rio „iš­va­duo­to­jo“ skulp­tū­ros.

Ke­liau­jant per Lie­tu­vą daug to­kių pa­min­klų ga­li­ma pa­ma­ty­ti. Įdo­mu tai, kad jie riog­so ša­lia at­sta­ty­tų lais­vės, par­ti­za­ni­nių ko­vų au­koms at­min­ti pa­min­klų.

Per­nai Rad­vi­liš­kio r. sav. Aukš­tel­kų gy­ven­vie­tė at­šven­tė 450 me­tų ju­bi­lie­jų. Tur­tin­ga įvy­kių šio kai­mo is­to­ri­ja, gar­si iš jo ki­lu­sių žmo­nių pa­var­dė­mis. Prie pa­grin­di­nės mo­kyk­los sto­vi pa­min­klas, skir­tas Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės 10-me­čiui. Pa­min­klas, ma­tyt, pui­kiai pri­žiū­ri­mas, gra­žiai su­tvar­ky­ta ap­lin­ka. Ga­li­ma pa­gal­vo­ti, kad šio­je mo­kyk­lo­je rim­tai žiū­ri­ma į pa­trio­ti­nį moks­lei­vių auk­lė­ji­mą.

Bet to­kią nuo­mo­nę su­jau­kia ša­lia sto­vin­tis ki­tas pa­min­klas, ant ku­rio iš­kal­tas už­ra­šas – „Čer­nia­chov­skio ko­lū­kiui 25“. Ir da­ta – 1974.

Pa­sak Aukš­tel­kų kai­mo ben­druo­me­nės va­do­vo Al­gir­do Pet­raus­ko, tai bu­vęs stip­rus ūkis. Jo va­do­vų dė­ka iš­au­go pui­ki gy­ven­vie­tė, kul­tū­ros na­mai, mo­kyk­la ir ki­tos įstai­gos.

„Kai ku­rie gy­ven­to­jai siū­lė to pa­min­klo at­si­sa­ky­ti. Ne kar­tą šį klau­si­mą svars­tė­me ben­druo­me­nės ta­ry­bo­je. Vie­ni rei­ka­la­vo jį lik­vi­duo­ti, ki­ti – pa­lik­ti, nes, jų nuo­mo­ne, ne­ga­li­ma iš­trin­ti iš is­to­ri­jos anų lai­kų. Ka­dan­gi dau­giau ta­ry­bos na­rių pa­si­sa­kė už tai, kad pa­lik­ti, tai jis ir te­bes­to­vi“, – „ŪP“ aiš­ki­no so­vie­ti­nio re­lik­to iš­sau­go­ji­mo prie­žas­tis ben­druo­me­nės va­do­vas. Be­je, ir pats ben­druo­me­nės va­das pri­ta­rė pa­min­klo pa­li­ki­mui. To­kia jo nuo­mo­nė su­pran­ta­ma – da­bar­ti­nis Aukš­tel­kų kai­mo ben­druo­me­nės „Aukš­to­ji al­ka“ va­do­vas A. Pet­raus­kas anuo­met bu­vo Čer­nia­chov­skio ko­lū­kio pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas, ta­da po­pu­lia­riai va­din­tas „po­lit­ru­ku“.

Aukš­tel­kų se­niū­nės Al­mos Ku­bi­lins­kie­nės nuo­mo­nė ki­to­kia – to ak­mens ne­tu­rė­tų bū­ti, juo­lab ša­lia Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės 10-me­čiui pa­min­klo. Se­niū­nė „ŪP“ sa­kė, kad ki­tą­met, kai bus tvar­ko­ma gy­ven­vie­tė, ak­mens su bu­vu­sio ko­lū­kio pa­va­di­ni­mu, ko ge­ro, ne­liks. „Mes to pa­min­klo li­ki­mą spren­džia­me jau gal ket­ve­ri me­tai, ta­čiau vis dar yra žmo­nių, ku­rie ne­pri­ta­ria jo lik­vi­da­vi­mui. Ma­nau, kad tai lai­ki­nas da­ly­kas. Pra­eis kiek lai­ko ir aist­ros ap­rims“, – aiš­ki­no se­niū­nė A. Ku­bi­lins­kie­nė.