Kaip sakė L.Donskis, nūdienos Lietuvos konservatoriai daugeliu požiūrių yra toks pat partinis-programinis kokteilis, kaip ir kitos Lietuvos politinės partijos. Socialdemokratai kaip visada gins didžiojo verslo interesus. Liberalai kaip ir anksčiau kovos ne už liberalias idėjas, o kas iš jų vadovų taps pirmuoju.
Na, o „Tvarka ir teisingumas“? Tereikia pasižiūrėti į jų valdomą Vilnių ir viskas taps aišku. Valstiečiai liaudininkai teigs gelbėję ir išgelbėję Lietuvos kaimą. Na, už Europos Sąjungos lėšas, žinoma. Ir jie taip pat sieks su kuo nors susitarti. Taigi, peršasi klausimas, ką mes turėsime po Seimo rinkimų?
Klausimas neteisingas. Jį reikėtų formuluoti kitaip: „Ko mes neturėsime po rinkimų?“
Po rinkimų mes neturėsime opozicijos. Mūsų ką tik atgimusios ir vos ant kojų pastovinčios demokratijos laukia tikras išbandymas. Net tokioje šalyje, kaip Suomija, kur jau keliolika metų valdo partijų koalicija, opozicijos nebuvimas tampa problematišku. Pas mus tokia padėtis gresia visišku ir nežabotu teisiniu nihilizmu. Jo pradžią jau matėme šios kadencijos Seimo bandyme dar kartą spjauti į Konstituciją – Pilietybės įstatymas ir nenoras, remiantis ta pačia Konstitucija, atleisti Aukščiausio Teismo teisėją yra tik keli tokie ryškūs pavyzdžiai.
Įdomu, kas kitą kartą, kai vėl bus kėsinamasi į litą, sustabdys tokią avantiūrą? O kėsinamasi bus. Kaip kitaip mūsų lietuviškos politikos „išminčiai“ mažins infliaciją, kurios, pasak kai kurių politikų ir politinių komentatorių, iš tikrųjų nėra arba ne su ja reikia kovoti, o su visokio plauko kapitalistais ir jų maisto ir energetikos produktų virškainiais?
Neturėsime mes nei kairiosios, nei dešiniosios opozicijos. Ir rimtos parlamentinės kontrolės, nes nebus reikalo kurti laikinųjų Seimo tyrimo komisijų. Tirti juk nebus ko. Kuo mūsų valstybei tai gali grėsti?
Pasižiūrėkime į smetoninę praeitį, Lietuvos okupacijos išvakares: „Lietuvos prezidentas, kaip gynybą privalėjęs organizuoti ginkluotųjų pajėgų vadas, jokių konkrečių veiksmų nesiėmė. Gautas ultimatumas reiškė, kad bet kokiu atveju prasidės karinė krašto okupacija. Prezidentas siūlė svarstyti tik vieną ultimatumo punktą – naujos vyriausybės sudarymo klausimą, ultimatumą atmesti ir priešintis. Dauguma vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę.
Nebuvimas demokratinio valdymo tradicijų suformavo opoziciją, kuri ultimatume įžvelgė galimybę likviduoti A.Smetonos režimą. Agresija nebuvo įvardyta, į ultimatumo priėmimo protestas nebuvo įrašytas. Sovietų Sąjunga pasinaudojo sudėtinga politine situacija šalyje, padidino įtampą, suskaldė Lietuvos politinį elitą ir pradėjo okupaciją“, – rašoma Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti raporto išvadoje.
Atkreipkite dėmesį į pastabą „Nebuvimas demokratinio valdymo tradicijų“. Dėl jos trūkumo Lietuva prarado nepriklausomybę. Šiandien, turint agresyvią neoimperialistinę Rusiją pašonėje ir matant jos įtaką mūsų mažiausiai dvejoms didžiausioms politinėms partijoms, rimtos demokratinės ir konstruktyvios opozicijos nebuvimas baugina.
Kas galėtų garantuoti, kad, pavyzdžiui, “tvarkdarių” partija nebandys revanšuotis už savo lyderio atstatydinimą? Juos turėtų paremti ir Darbo partija. Mūsų pusiau prezidentinėje demokratijoje tokia įvykių eiga visiškai įmanoma. Juolab, kai, pasak V.Pugačiausko, tarpinstituciniai konfliktai Lietuvos atveju yra pavojingesni, turint galvoje Konstitucijos neaiškumus dėl esminių nuostatų – dviguba ministrų atsakomybė, neaiškus vadovavimas ginkluotosioms pajėgoms, netiksliai reglamentuotas Vyriausybės ir prezidento įgaliojimų pasidalijimas. Iš karto paralyžiuojamas valstybės politinis gyvenimas.
Kur tuo metu bus Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, jiems į nugarą alsuojant tautininkų vadovui, „stiprios rankos“ šalininkui ir linkusiam į populizmą Lisabonos sutarties neigėjui G.Songailai? Kitaip tariant, šį kartą į naująjį Seimą pretenduoja be jokių skrupulų populistinės, kerštingos ir primityviai ambicingos asmenybės, turinčios stiprų juos remiantį užnugarį.
Niekas neabejoja tiesa, kad politika yra kompromisų menas. Bet kompromisai negali būti daromi vertybinių-ideologinių politinės partijos pagrindinių principų kaina. Tokiu atveju partijos pavadinimas liks tik tuščiu kiautu, ir jos veikla taps visišku atsidavimu savo nuosaviems, o ne ją rinkusio elektorato interesams. V.Uspaskichas, būdamas atlapaširdis ir visiškas cinikas, tai viešai, tiesiai šviesiai ir deklaravo. Kam muštis, konfliktuoti po rinkimų, jeigu savo partijų interesus ir programas galima suderinti jau dabar? Kam smulkintis, vaidinti kažkokį demokratijos spektaklį? Ir taip visi viską žino!
Taigi, kad žinome. Todėl ir reikia skambinti pavojaus varpais. Pilietinės organizacijos ir ypač žiniasklaida čia vaidina neįkainuojamą vaidmenį. Žinoma, su prielaida, kad jos iš tiesų yra rinkėjo pusėje. Kažkas juk turi tapti tikrąja opozicija.