Atsakas į revoliucinius šūkius - srutų smarvė
Sūrių sostine vadinamo Rokiškio gyventojai antradienį stebėjo neįprastą vaizdą: sukdami ratus aplink „Rokiškio sūrio“ bendrovę, asfaltą drebino daugiau nei šimtas modernių traktorių ir sunkvežimių, puoštų trispalvėmis. Po 1600 t pieno kasdien perdirbančios įmonės kieme apie 500 ūkininkų iš Biržų, Kupiškio, Zarasų, Anykščių, Ignalinos, Švenčionių, Molėtų ir Rokiškio r. bei juos palaikyti atėję miestelėnai skandavo: „Gėda! Gėda!“
Išsekusią pieno gamintojų kantrybę ir pagrindinį reikalavimą atspindėjo ant traktoriaus pritvirtintas plakatas: „Piengrobiai, nepūskit arabų – mums mokėkite 50 procentų rinkos kainos!“
Vos 45 ct už pieno kilogramą gaunantys „mažiukai“ pieno statytojai iš Ignalinos, vedini LŪS skyriaus pirmininkės Marijonos Lukaševičienės, neprarado humoro jausmo ir sueiliavo: „Smulkūs pienininkai kaukia, Europos Sąjungos kainų nesulaukia!“, „Ponai pieno supirkėjai iš apgavystės tunka, o melžėjoms jau sijonai smunka!“
Ūkininkai Almantas Šedys ir Vladas Martinonis dalijo protestuotojams „vaizdinę priemonę“ - vieno bulvarinio laikraščio sukurtų „banknotų“ kopijas, iš kurių žvelgė A.Trumpos veidas su užrašu „300 000 litų“ – tokį mėnesio uždarbį neva gaunąs „Rokiškio sūrio“ bendrovės vadovas.
Nepasitenkinimą „Trumpų dinastija“, valdančia Rokiškio pieno perdirbimo įmonę, atpindėjo žodžių žaismu paremtas plakatas: „Kur trumpa, ten trūksta“.
Nuo traktoriaus platformos skambėjo Juliaus Janonio socialinė lyrika: „Bepigu tau vėpsot, kad prikimšta mašna, o aš galo sudurt negaliu su galu, nors kalu, dieną naktį kalu...“ Oratoriai kvietė vienytis valstiečius ir darbininkus, agitavo neleisti, kad „mūsų vaikai ateityje gertų kupranugarių pieną“, padaryti taip, kad pieno perdirbėjams „būtų rūgštu subinėj“ ir net „pakarti Trumpą kaip Huseiną“.
Viskas veltui. Sandariai užsidaręs kabineto langus, „Rokiškio sūrio“ bendrovės generalinis direktorius Antanas Trumpa į savo citadelę sutiko įsileisti tik du ūkininkų atstovus ir „Ūkininko patarėjo“ korespondentę.
„Mitingai – tik politikieriams. Aš į juos nevaikštau nuo tada, kai mane reketavo šiaulietis banditas Antonovas, čia atėjęs su penkiais „bachūrais“. Esu gamybininkas ir turiu vienintelį rūpestį – neleisti, kad bankrutuotų ši bendrovė – mano kūdikis, kuriam atidaviau 40 darbo metų“, – „ŪP“sakė A.Trumpa.
Kol „delegacija“, į kurią įėjo šių eilučių autorė, rokiškėnas ūkininkas Almantas Šedys ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis, kalbėjosi su A.Trumpa, mitinguotojų emocijos įsismarkavo. Įsitikinę, kad su direktoriumi susitikti akis į akį nepavyks, ūkininkai įsižeidė.
Antalieptės ūkininkas Kęstutis Usakovas agitavo bent porą savaičių vieningai netiekti perdirbėjams žaliavos ir būti sotiems pienu. „Kitaip liksim šūdo vietoj, kaip prieš valandą, kada ponas Antanas paliko už durų atstovus iš visų rajonų“.
Lyg atsakas į kalbėtojo žodžius prie įmonės administracinio pastato, kur ūžė minia, pasklido srutų smarvė. „Va, jums – tikrasis Trumpos atsakymas“, – piktinosi ūkininkai, įtarę, kad srutvežis buvo atsiųstas tyčia, cinišku vadovybės paliepimu.
Vienys Baltijos šalių pieno gamintojus
Nepaisant dvoko, vienas po kito į traktoriaus platformą kilo žodžio kišenėj neieškantys ūkininkai.
Anykštėnė Gražina Banienė agitavo likimo brolius patiems steigti pieno perdirbimo įmones ir priminė, kad privatizuojant buvusius sovietmečio maisto perdirbimo fabrikus, smulkiesiems ūkininkams buvo neįmanoma įsigyti akcijų, – jas nusipirko buvę vadovai. G.Banienė citavo A.Trumpos atsaką Anykščių pieno gamintojams: jei neišgyvenat, parduokit ūkius.
„Dar išgyvenam, – pripažino ūkininkė, – bet turim paėmę kreditus, kaip žmonės visame pasaulyje, todėl iki bankroto labai arti. Beveik du dešimtmečius kūrėme ūkį, taupėm kiekvieną centą, buities nepasigerinom, viską kišom į 300 galvijų fermą. Esam įkinkyti, – pieno ūkis – ne augalininkystės, kurį per metus gali likviduot“, – „ŪP“ sakė moteris.
Triskart pabrangusios trąšos, neprognozuojamai kylančios kuro, elektros, darbo jėgos kainos stumia ūkininkus į rimtą bėdą. Tuo tarpu pieno supirkimo kainos grįžo dešimtmečiu atgal! Ir niekam nerūpi, kol drastiškų priemonių kaimas nesiima, – pritarė greta stovėję mitingo dalyviai.
J.Sviderskis pakartojo tą patį, ką kalbėjo ir A.Trumpos kabinete, kad vokiečių pieno perdirbėjai, mokėdami 1,30 Lt/kg žaliavinio pieno, sugeba parduoti produkciją, o mūsiškiai, išdrebinantys perpus mažiau, atseit, nepajėgia. „Arba jų rinkodara nevykusi, arba viršpelnis sąžinę užtemdė“, – darė išvadą Žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius, primindamas perdirbėjų pažadus kylant produktų kainoms atitinkamai kelti įkainius ir ūkininkams, o nutiko atvirkščiai.
Kliuvo ir šalies valdžiai – Vyriausybei, Žemės ūkio ministerijai, Prezidentui, kuris, anot kalbėtojo, turėtų pasidomėti „ne tik iš laikraščių“, kodėl pieno gamintojui sumokėjus 0,45 Lt/kg pieno, šis parduotuvėje kainuoja jau 2,60 Lt.
„Šiandien nebeturim linų, mėsinių galvijų, o valdininkams ir toliau vienodai rodo, kad kasmet pieno gamintojų iš buvusių 170 tūkstančių sumažėja po 20 tūkst. Zarasų r. dar neseniai buvo auginama 16–18 tūkst. karvių, o šiandien liko vos 4 tūkstančiai!
Kalbėsiu su ŽŪM vadovais, kad, skirstant fondus, nutrauktų mokėjimus toms įmonėms, kurios „nesugeba“ atsiskaityti su mumis bent supirkimo kainų ES vidurkiu, o ūkininkai privalo per prievartą drausti ūkius, sutikti su jiems primetamomis kainomis“, – pažadėjo J.Sviderskis. Be to, jis informavo mitingo dalyvius, kad asociacija dėl pieno gamintojų diskriminavimo kreipsis į Europos Komisiją kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos.
Viena išeičių - kooperacija
Jautriai ir poetiškai kalbėjęs Biržų r. ekologinio pieno ūkio savininkas Vytautas Stankevičius pabrėžė, kad kaimas per 10 metų nustojo dainuot, bet nesiliovė gert – iš skausmo, kad nesiskaitoma su „mažu“ žmogumi, o skatinama vis „stambinti ūkius“.
„Laikau 200 karvių, bet matau, kad bandos nepadidinus du kartus ir mano darbas nueis veltui. Keliamės su saule, visą dieną plūkiamės, tai matantys vaikai tikrai nenorės ūkininkauti. Jei per patį darbymetį čia suvažiavom – tai rimtas perspėjimas išnaudotojams. Štai, kiek traktorių čia stovi! Mūsų potencialas, suspaustas į kumštį, – daug didesnė jėga už Trumpos, Pažemecko ir Kvaraciejaus!“
Kooperaciją kaip išeitį iš padėties ir priemonę valdyti kainas bei pieno pridavimo kiekius perdirbėjams siūlė Eugenijus Nakas, buvęs kooperatyvo „Pieno puta“ valdybos pirmininkas.
„Vieningai, surėmus pečius, stabdyti pieno tiekimą ir taip išbalansuoti „Rokiškio sūrio“ darbą“, – agitavo uteniškis Arūnas Kudrevičius. „Tiems, kurie gaili išpilti pieną lauk, siūlau pagalvoti: ar iki šiol nepylėt jo dykai?“ – klausė ūkininkas.
„Pieninė be pieno – tik laužo krūva. Baltoji nafta – mūsų rankose!“ – vaizdingai reziumavo mitingą vedusi viena akcijos organizatorių, Kupiškio r. ūkininkė Danutė Adelė Adomonienė, ŽŪR Pieno perdirbėjų asociacijos tarybos narė.
Akcijai eikvojo laiką ir asmenines lėšas
D.A.Adomonienė prašė per „ŪP“ perduoti padėkos žodžius visiems mitingo organizatoriams, negailėjusiems laiko ir asmeninių išlaidų, kad renginys vyktų sklandžiai ir oriai. Akcijos rengėjai pasiekė, kad žmonių sambūrio vietoje budėtų Rokiškio policijos, greitosios medicinos pagalbos ir gaisrinės ekipažai, atsirastų biotualetas. Ūkininkas Antanas Augustavičius pasirūpino plakatais, nukreipiančiais galingos žemės ūkio technikos srautą aplinkinėmis Rokiškio gatvėmis. Daug energijos skyrė Rokiškio ŽŪR atstovas Gintaras Stirka, ūkininkas Almantas Šedys ir kiti.
„Tiesą sakant, įkalbėti žmones protestuoti buvo nelengva, jie viskuo nežmoniškai nusivylę, juk pieno supirkimo kainos vos ne dešimtkart mažesnės nei produktų pardavimo“, – neslėpė D.A. Adomonienė. Pasak ūkininkės, perdirbėjams į kišenes „nuvažiuoja“ ir pieno riebumas, ir grietinė. „Jie – tikrieji mūsų melžikai, kokie mes jiems „partneriai“? Ir dar – juos remia valstybė, bet kas tada yra valstybė? Ne dėl kelių centų susirinkom protestuot, o dėl kaimo ir tos pačios valstybės genocido!“ – karčiai kalbėjo 150 karvučių laikanti kupiškėnė, pasisakanti už šeimos pieno ūkius kaip efektyviausius Europoje.
Sklandžiai, vieningai ir solidžiai protesto akciją prie „Rokiškio sūrio“ bendrovės surengę pieno gamintojai mitingą baigė galingos technikos garsiniais signalais ir rezoliucija, skirta Lietuvos valdžiai bei perdirbėjams.
Reikalaujama:
1. Jau rugpjūtį pieno supirkimo kainas padidinti 20 proc., o nuo rugsėjo mokėti vidutinę ES šalių pieno supirkimo kainą.
2. Riboti perdirbėjams žaliavinio pieno įvežimą iš kitų Bendrijos valstybių.
3. Skiriant valstybės lėšas pieno perdibimo įmonių plėtrai, prioritetą teikti atsižvelgiant į tai, kiek įmonė moka ūkininkams.
4. Užtikrinti, kad didieji prekybos tinklai atsiskaitytų su maisto produktų tiekėjais ir perdirbėjais ne vėliau kaip per mėnesį.
5. 50 proc. pieno kainos, kurią moka vartotojas, turi tekti pieno gamintojui, likusi dalis – perdirbėjams ir prekybininkams.
6. Kas mėnesį skelbti visuomenei mažmeninių maisto produktų kainų sudedamąsias dalis: gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų.
7. Ūkininkams, pasinaudojusiems KPP parama, sudaryti palankias sąlygas pasitraukti iš prekinės gamybos.
8. Pieno gamintojams, pasinaudojusiems BPD priemone „Investicijos į žemės ūkio valdas“, pratęsti investicijų įgyvendinimo ir paskolų grąžinimo terminus, netaikyti sankcijų laikinai turintiems mažesnį SG skaičių, negu jie yra įsipareigoję.
9. Kreiptis į Vyriausybę ir šalies Prezidentą, siūlant neliberalizuoti pieno kvotos.
10. Vienytis su visų Baltijos šalių diskriminuojamais pieno gamintojais ir kreiptis į Europos Komisiją.
Rezoliucija papildyta punktu dėl nesąžiningų prekybininkų veiksmų.