Žiniasklaidos ir mokslininkų reakcija į vadinamojo „Gabrieliaus apreiškimo“ atradimą, Denverio Augustino Biblijos studijų instituto profesoriaus Timothy Gray'aus nuomone, gerai iliustruoja septintame Luko evangelijos skirsnyje esantį Jėzaus palyginimą apie „mūsų kartos žmones“, kurie elgiasi kaip vaikai prekyvietėje, šaukdami vieni kitiems: „Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte.“
Nesirengiu atlikti išsamios paskelbtų šio radinio tyrimų duomenų analizės. Nesiruošiu aiškintis, ar rankraštis ant akmens yra autentiškas, ar falsifikatas, nors argumentų, kad falsifikatas daugiau nei reikia, ir ne vienas mokslininkas kalba apie jį su šypsena. Noriu tik pamėginti praskleisti uždangą, slepiančią dažniausiai cituojamą „Gabrieliaus apreiškimo“ rankraščio interpretatorių bei jo pateiktai koncepcijai įtakos turėjusius šaltinius.
Pranešimai apie tai, kad naujausi mokslininkų atradimai privers „naujai įvertinti visas teorijas apie Kristaus gyvenimą ir mirtį“, pasirodo kasmet ir net dažniau.
„Moderniosios žiniasklaidos veikiami šiuolaikiniai žmonės ir modernieji mokslininkai linkę pasinaudoti bet kokiu įrodymu, pasitarnaujančiu paneigti krikščioniškąsias tiesas, net jeigu toks įrodymas iš tikrųjų yra krikščionybę remiantis įrodymas“, – komentuodamas naują atradimą pastebi T.Gray'us. Galima pridurti: tuos „įrodymus“ neretai pateikia ir tiražuoja visomis visuomenės informavimo priemonėmis kitas religijas, o dažniausiai – judaizmui atstovaujantys mokslininkai. Nauja „sensacija“ – ne išimtis. Bet tuos mokslininkus ir jų galvosūkius galima suprasti.
Iškiliausi išrinktosios tautos atstovai, net jiems patiems to nesuvokiant, yra vedami senų, jų aplinkoje susiformavusių stereotipų apie Jėzų iš Nazareto ir „tikrojo“, galinčio išlaisvinti mesijo, laukimo. Tiesa, neretai šitą laukimą lydi nuojautos, kad protėviai jo atėjimą galbūt jau pražiopsojo. Bet kaipgi pripažinti, kad jau du tūkstantmečius jų tauta klaidžioja dykumoje, o išeities nematyti?
Tikrai tai – tragedija. Štai todėl ir ieško – dažniausiai, kaip pa(si)teisinimo, kaip lūkesčių patvirtinimo – Jėzaus palaikų, jo žmonų ir vaikų kapų, „įrodymų“, kad iš tikrųjų jis niekuo nesiskyrė nuo šimtų kitų to meto keistuolių pamokslininkų (o jei ir kažkuo skyrėsi, tai – „toks buvo laikas: mesijų amžius“), kad jo idėjos visiškai neoriginalios ir t.t.
Iš to ir bandymai savus troškimus, ieškojimus bei atradimus pateikti taip, kaip jie ir yra pateikiami visuomenei. Bet nereikia dėl to pykti ar džiūgauti. Jie gyvena tikėjimu ir viltimi. Jie vis laukia, kada iškils Trečioji Šventykla. O ji, pasirodo, jau buvo pastatyta – prieš pat Antrosios sugriovimą.
Akmens atsiradimo istorija
Teigiama, kad prieš kelis dešimtmečius, o gal dešimtmetį minėtą akmens plokštę įsigijo kolekcininkas iš Šveicarijos Davidas Jeselsohnas. Keletą pastarųjų metų akmenį tyrinėjo žydų mokslininkai. Pernai Izraelyje leidžiamame žurnale „Cathedra“, skirtame Izraelio istorijai ir archeologijai, buvo paskelbti ivrito kalbos specialistų Ados Yardeni bei Binyamino Elitzuro darbo rezultatai: atlikti paleografiniai, kalbos tyrimai, tekstą leidžiantys datuoti pačia I amžiaus prieš Kristų pabaiga.
Kai šių metų pradžioje A.Yardeni pastabos apie radinį pasirodė „Biblical Archaeology Review“, akmeniu susidomėjo visuomenė. Bet tik kaip dar vienu įdomiu radiniu, nors ir keliančiu daug klausimų.
Pasak A.Yardeni, jeigu tekstas būtų užrašytas ant odos ir trumpesnis, būtų galima teigti, kad tai yra dar vienas Negyvosios jūros radinių. Tačiau jai kilo klausimas: „Iš kur tas akmuo? Noriu, kad mes žinotume. Galbūt atkeliavo iš Jordanijos. Tiesiog jis, kad ir kaip buvo, pasirodė senienų prekyvietėje, ir jį įsijo Ciuricho kolekcininkas Davidas Jeselsohnas, kuris maloniai leido man jį paskelbti“ (sic!).
A.Yardeni konstatuoja: tekstas nebuvo identifikuotas; jis primena biblines pranašystes, bet neturi analogų; regis, kad jis sudarytas iš trumpų pranašysčių, kurias kažkokiam asmeniui skelbia kažkas, vardu Gabrielius (77 eil. – „aš, Gabrielius“), todėl tekstas ir pavadintas „Gabrieliaus apreiškimu“.
Toliau straipsnyje nurodomos citatos iš Biblijos – pranašų Danieliaus, Zacharijo, Agėjo – ir siūloma hipotezė apie dviejų mesianistinių grupių, laukiančių politinio vadovo ir eschatologinio Atpirkėjo, tarpusavio konkurenciją bei daroma prielaida, kad tekstas iš esmės yra apokaliptinis, o jo autorius priklauso grupei, laukusiai „žemiškojo mesijo“, gelbėtojo iš okupantų vergijos.
Pateikiu viešas diskusijas sukėlusių eilučių vertimą:
„Savo pranašus pasiunčiau savo žmonėms... Ir aš sakau, ką aš pamačiau <…> vietą, skirtą (?) Dovydui, Viešpaties tarnui <...> dangaus ir žemės. Palaimintas bus <...> žmonės (?). Darančiam tūkstančiams gera <…> pasigailėjimas... Trys piemenys išėjo iš (?) Izraelio... Jei yra dvasininkas, jeigu yra sūnų šventųjų... Kas esu aš (?), aš (esu?) Gabrielius (= angelas?)… Tu (?) išgelbėsi juos, <…> nuo tavęs trys ženklai (?), trys… Po trijų dienų <...> aš, Gabrielius <...> kunigaikščių kunigaikštis, <...> siauri plyšiai (?)…“ (70–81 eil.).
Kaip matome, suprasti, kas ir apie ką kalba, beveik neįmanoma. Kaip ir skaitant visą tekstą – ne tik ši ištrauka, bet ir visas tekstas yra pabirų žodžių ar trumpų frazių rinkinys. Savo straipsnio pabaigoje A.Yardeni pastebi: „Sunku dar ką nors pasakyti“. Taigi, viskas aišku, o tiksliau – nieko aiškaus.
Bet tada arenoje pasirodo ir garsiai prabyla toks Israelis Knohlas – Biblijos tyrinėtojas, paskelbęs ne vieną publikaciją ir knygą, kuriose pateikia savo koncepciją apie Mesiją, paremiamą, kaip jis teigia, rabinų tradicijos ir ankstyvosios apokaliptinės literatūros studijų išvadomis. Tačiau, kaip teigia jis pats, visiškam jos pagrįstumui patvirtinti visą laiką trūko vieno – rašytinių šaltinių iš laikotarpio prieš Jėzaus Kristaus gimimą.
Naujasis radinys buvo tai, ko jis ilgai ieškojo, juolab kad nei akmens radimo vieta, nei teksto ant jo parašymo data, nei, pagaliau, to teksto turinys neaiškūs. Ir Knohlas skelbia savo akmens atsiradimo versiją bei imasi rekonstruoti patį tekstą.
„Trečią dieną atgyk – aš, Gabrielius, įsakau tau“, – tokią I.Knohlo pateiktą 80 eilutės rekonstrukciją išplatino žiniasklaida, kuri, kaip joje teigiama, „sukrėtė pasaulį“. Nors akmenyje žodžio „hayeh“ – „atgyk, kelkis“ net ir norėdamas nerasi ir nė vienas akmenį tyrinėjęs specialistas nerado, Knohlas sako tikrai žinąs, kad būtent to žodžio ir trūksta tekste.
Kitoje eilutėje yra įskaitomi žodžiai „sar hasarin“ – „kunigaikščių kunigaikštis“. Kadangi pranašo Danieliaus knygoje taip pat minimas „kunigaikščių kunigaikštis“, Knohlas ryžtasi teigti, kad tekste ant akmens kalbama apie žydų lyderio mirtį ir prisikėlimą po trijų dienų. Ir tokia „tautos gelbėtojo“ samprata skiriasi nuo tradicinės (pavyzdys – karalius Dovydas).
Knohlas jau seniai mėgina įteigti, kaip jis pats sako, remdamasis kumranitų – prie Negyvosios jūros Kumrano vietovėje gyvenusios bendruomenės medžiaga, kad žydų tautos gelbėtojas iš juos okupavusių romėnų vergijos, „žydų mesijas“ ne tik turėjo būti nužudytas, bet ir trečią dieną prisikelti.
Čia stabtelėkime. Kas buvo tie kumranitai? Trumpai – krislas daugumos judėjų akyse, ir anuomet, ir dabar. Knohlui – medžiaga, kuria dar galima naudotis savo idėjoms paremti: kumranitų palikimo tyrimai vyksta daugelį metų, nors daug kas jau seniai yra aišku ir neretai tik prieštarauja tyrinėtojų, tokių kaip Knohlas, „atradimams“, nes painiavos skaitant rastus tekstus nemažėja.
Kumranitų bendruomenės įkūrėjas – Teisumo Mokytojas, gyvenęs iki Jėzaus gimimo, kaip teigiama, persekiotas Nedorojo Kunigo. Jos nariai gyveno pagal griežtą regulą, vadovaujami seniūnų ir kunigų kolegijos. Kumranitai buvo atsiriboję nuo tuometės visuomenės ir oficialaus kulto. Jie, beje, nepripažino ir judėjiškosios tautinio išrinktinumo idėjos, kurią pakeitė predestinacijos ir asmeninio išrinktinumo idėja. Skelbė, kad eshatologiniai laikai jau atėjo, tuoj pasirodys Mesijas, senasis pasaulis greitai žlugs.
Savo doktrina, organizacija, liturgija Kumrano bendruomenė primena pirmuosius krikščionis. Žinoma, pavyzdžiui, apie kasdienes apeigas – sakralinę puotą, kurios metu buvo laiminama duona ir vynas. Manoma, kad šiai bendruomenei priklausė Jonas Krikštytojas, kad ir pirmieji krikščionys kilę iš to paties kamieno. Beje, popiežius Benediktas XVI pernai per Didžiojo ketvirtadienio mišias pastebėjo: Paskutinę vakarienę Kristus galėjęs valgyti pagal kumranitų kalendorių, t.y. ne ketvirtadienį, bet antradienį – tai paaiškina tam tikrą prieštaravimą Jono ir Mato, Luko, Morkaus evangelijose, kur kalbama apie Atpirkėjo nukryžiavimo dieną.
Knohlas Kumrano tekstus, kaip ir Bibliją, skaito savaip – jei reikia, atmesdamas, kas netinka jo teorijai, o jei reikia – pridėdamas, kad tik būtų pagrįsta jo vizija. Knohlo knygoje „Mesijo pėdsakais“ žydų gelbėtojas susiejamas su Menachemu, minimu ir žydų istoriko Juozapo Flavijaus, gyvenusio 37–100 m. po Kr. („Judėjų senybės“, 15).
Knohlo teigimu, būtent jis, kaip naujasis Kumrano bendruomenės vadovas ir generalinio „Šviesos sūnų karo su Tamsos vaikais“ plano archistrategas, turėjo paruošti žydus kovai prieš Tamsos vaikus – romėnus bei patį Augustą Oktavianą. Visa ši kolizija, Knohlo teigimu, po Erodo mirties baigėsi sukilimu Judėjoje, jo vadovo Menachemo (beje, Flavijaus minimų vadovų sąraše Menachemo nėra) mirtimi ant kryžiaus ir, suprantama, jo prisikėlimu per Paschą 4 m. po Kr. (sic!).
Stengiuosi supažindinti tik su pagrindiniais teiginiais, todėl nesileisiu į Knohlo išvedžiojimų dėstymą ir jų analizę. Kas norės, galės medžiagos ir jo paties kūrinių pats susirasti. Noriu pridurti: turbūt ne dėl rimtais šaltiniais ir argumentais nepagrįstos teorijos kritikos, o greičiau dėl rimtesnių priežasčių, Knohlas, regis, pakeičia savo „revoliucinės teorijos“ planą – vietoj Menachemo dabar siūlo geresnį variantą – Šimoną, kuris mirus Erodui Užjordanėje apsiskelbė karaliumi.
Flavijus knygoje „Žydų karas“ rašo, kad Šimonas „buvo įsitikinęs, jog patraukli jo išorė ir tvirtas kūnas suteikia jam teisę ant galvos užsidėti karališkąjį vainiką. Jis visur bastėsi su plėšikų gauja, Jerichone sudegino rūmus ir daug kitų nuostabių užmiesčio rūmų, taip sukaupdamas be vargo įgyto grobio“. Tačiau, tęsia Flavijus, gaujos sunaikinimui atsiųsti romėnų kariuomenės būriai sumušė tuos plėšikus, o kai Šimonas „pasileido bėgti siaurukalne aukštyn“, „netikėtas smūgis sulaužė jam sprandą“ (2 kn., IV sk.).
Remdamasis Flavijumi Knohlas, kaip argumentą savo „įžvalgoms“, komentuojant „Gabrieliaus apreiškimą“ nurodo įvykių vietą – Užjordanė, o svarbiausia, kad numanomus žodžius „siauri plyšiai“ (81 eil.) jis susieja su Flavijaus minima siaurukalne.
Apibendrindamas savo komentarą Knohlas pabrėžia: šiame tekste susijungia dvi mesianistinės koncepcijos – nugalėjusio okupantus ir triumfuojančio mesijo bei kenčiančio ir mirštančio mesijo, kuris įkūnija „naujo mesianizmo tipą“. Naujasis rankraštis parodąs mesiją, kuris kenčia, miršta ir prisikelia.
Ir dar. Komentuodamas „Gabrieliaus apreiškimą“, jis ir toliau remiasi apokaliptiniais žydų tekstais, kumranitų bendruomenės himnais (pavyzdžiui, 4QHa; paralelinė versija 4QHe), bet jau kalba apie „mesijinius sukilimo vadovus“, tarsi mėgindamas „suminkštinti“ naujos personifikacijos – Šimono – klausimą. Nesiteikęs atlikti net mažiausios savo tezių apie Menachemą revizijos, teksto autoriais jis laiko Šimono šalininkus.
Taigi pagal Knohlą: vienas iš mesijų – Šimonas (seniau – Menachemas), žuvęs ketvirtųjų metų sukilime; Šimono šalininkai jo mirtį, kaip ir apskritai savo gelbėtojo kančias, laikė žingsniu nacionalinio išsivadavimo link (patvirtinimą šiam teiginiui jis randa vadinamojo „Gabrieliaus apreiškimo“ tekste); apokaliptiniai žydų raštai, suprantama, ir kumranitų tikėjimas, teigiantys, kad žydų tautos mesijas turi būtent po trijų dienų prisikelti, paveikė krikščionių tradiciją. Paminėdamas Jėzų Kristų Knohlas nepamiršta pridurti: „Jėzaus nužudymu turėjo būti ne išpirktos žmonių nuodėmės, bet atneštas išgelbėjimas Izraeliui“. Gaila, pastebi jis, kad Kristus nepriėmė kovojančio mesijo koncepcijos.
Dar vienas, nemažiau įdomus Knohlo teiginys: Šimono nužudymas arba „bet kurio kito mesijo, kad ir kas jis būtų“, kankinanti mirtis – būtinas atributas, kurio reikia nacijai, siekiančiai išsivaduoti iš kitos tautos priespaudos.
Ir čia jis cituoja vadinamojo „Gabrieliaus apreiškimo“ ištraukas, kur, regis, kalbama apie kraują ir mirtį, kaip žingsnį teisingumo pergalės link bei 19–21 eilutes, kažkodėl praleisdamas kitus išlikusius šių eilučių žodžius: „Po trijų dienų turite sužinoti, kad <...> blogį nugalėjo teisingumas“.
Toks „teksto skaitymas“ ir išvados vieniems kelia juoką, kitus – piktina. Craigas Blombergas, Denverio seminarijos Naujojo Testamento profesorius, 15 knygų ir daugybės straipsnių, kuriose gvildenamas Naujojo Testamento problemos, autorius teisingai pastebėjo: tai daugiau nei teksto rekonstrukcija. Knohlas, siekdamas pagrįsti savąją Kristaus laikų istoriją, iš nuotrupų be skrupulų kuria naują, jo teoriją paremiantį tekstą.
Kita vertus, Knohlo įžvalgos ir pasakojama istorija nėra kažkas negirdėta. Tai tik banali religinio žydų nacionalizmo ideologijos propaganda.
Beje, turint galvoje visą su akmeniu susijusį kontekstą, tokiomis galima laikyti ir tam tikrai grupuotei reikiama linkme sąmoningai kreipiančias Danielio Boyarino, Kalifornijos universiteto Berklyje profesoriaus bei Talmudo specialisto, pastabas apie šį „atradimą“ žurnalistams bei sensacijų mėgėjams.
Įdomus ir jo teiginys, kad „Gabrieliaus apreiškimą“ reikia tyrinėti neatsiejus jo nuo politinės regiono istorijos, nes tik taip galima geriau suprasti, kas iš tikrųjų buvo tas Jėzus Kristus. „Kai kuriems krikščionims toks požiūris pasirodys siaubingas, tačiau daugelis žmonių sutinka, kad ši religija (krikščionybė – L.B.) gali būti tradicinė judaizmo dalis“, – priduria jis vienoje „The New York Times“ publikacijoje.
„Gabrieliaus apreiškimo“ interpretacijos kontekstas
Prieš kelis dešimtmečius Urielis Talas (1926–1984 m.), Tel Avivo universiteto naujosios žydų istorijos profesorius, parašė intriguojantį straipsnį „Mesianistinės Izraelio politikos kurso pagrindai“ („Foundations of a Political Messianic Trend in Israel“), supažindinantį su žydiškojo religinio nacionalizmo šaltiniais ir jo šalininkų lūkesčiais.
1985 metais straipsnį paskelbė „The Jerusalem Quarterly“ (Nr. 35). Pasak U.Talo, nuo pat sionistų veiklos pradžios ir ypač po pergalės Šešių dienų kare pagrindinis mesianistinių doktrinų akcentas: „Izraelis gyvena apimtas mesijinių nuojautų, t.y. gyvena Mesijo ir šviesios ateities laukimo nuotaika. <...> Mūsų laikas – jau ne pradžia, greičiau tai – mesijinio laiko ekvatorius, kai Izraelis ne tik bus išvaduotas iš politinių priešininkų, bet taip pat, kaip sakė Rabbi Hadaya rinkinyje „Paveldėtoji Žemė“ („Inherited Land“), bus išlaisvintas iš „sitra ahra“ – iš šėtono, t.y. iš metafizinių jėgų ir konkrečių tautų, kurios jį įkūnija, (gniaužtų)“.
Cituodamas įtakingiausius sionizmo apologetus U.Talas pažymi: kad tai pagaliau taptų realybe, reikia tam tikrų propagandos priemonių, Izraelio ginklo jėgos ir ypač dieviškosios apvaizdos pagalbos, o kalbas apie taiką reikia palikti „pomesijiniam laikotarpiui, kai nebebus problemų“.
Rabinas Elijah Benamozeghas, vienas iš įtakingiausių žydų mąstytojų, kuris kartais netgi vadinamas judaizmo Platonu, knygoje „Izraelis ir žmonija. Universalios religijos problemos studija ir jos sprendimas“ („Israel et l‘Humanité: Étude sur le probleme de la religion universelle et sa solution“, Paris, 1884 m.) rašo, kad gojai turėtų grįžti į „noachizmą“ – Nojaus religiją, kuri paremta prigimtine morale – humanizmu.
Katalikai turėtų pripažinti, kad žydai yra „kunigiškoji tauta“, pašaukta nešti laimę ir vienybę žmonijai – pripažinti jai tą funkciją, kurią apaštalas Paulius, itin nemėgstamas žydų teologų, siekęs pašalinti. Be to, katalikai turi sutikti, kad Jėzus, save vadinęs „Žmogaus Sūnumi“, nebuvo Dievas, o tik mokytojas, skelbęs universalias moralines tiesas.
Švenčiausios Trejybės doktriną būtina kitaip interpretuoti. Tik tada Katalikų bažnyčia ras savo tikrąją esmę ir pašaukimą – skelbti tarp kitatikių „Nojaus įstatymą“ ir burti žmoniją „humanizmo idealų pagrindu“. Be to, jei krikščionys bendraus su judėjais, jie, anot rabino Jacobo Kaplano, gali prisidėti prie „mesijo eros atėjimo pagreitinimo“.
André Paulis, egzegetas ir teologas, pastebėjo, kad daugelio dabartinių katalikų teologų kalbos, jog žydai – „kunigiškoji tauta“, iškelta virš kitų ir pašaukta joms vadovauti, yra „skirtos tik tam, kad patvirtintų, tik dabar aiškiais žodžiais, jog politinis sionizmas, įtvirtintas 1948 metais, yra kažkas „būtino“, be to – tai Dievo dovana“ („L‘Express“, Nr. 2683, 2002 m.).
Turint galvoje cituotas pastabas, simboliškas yra šių metų balandžio mėnesį Or Jehudos miesto mero ir rabinų surengtas Naujojo Testamento knygų sudeginimo priešais sinagogą aktas. Žydų žiniasklaidos teigimu, akcijoje dalyvavo šimtai ješivos – religinės mokyklos – mokinių.
Būtent jie surinko iš „susipratusių“ miestelėnų „antivalstybinę literatūrą“ ir padėjo organizatoriams užkurti laužą. Laikraščio „Maariv“ teigimu, miesto meras buvo patenkintas renginiu ir mano, kad knygų, prieštaraujančių kertinėms judaizmo idėjoms, sudeginimo akcija buvo sėkminga. Nieko keisto.
Kaip pastebi I.Knohlas, komentuodamas „Gabrieliaus apreiškimą“, „prisikėlimo motyvas, priešingai visoms iki šiol užfiksuotoms mokslinėms žinioms, atsirado dar prieš Jėzaus gimimą. Tad iš tikrųjų tai, apie ką dabar skaitome Naujajame Testamente, tebuvo Jėzaus ir jo pasekėjų įgyvendinta jau anksčiau buvusių mesianistinių istorijų realizacija“.
Tiksliau kalbant, Naujasis Testamentas – grupės Jėzaus mokinių kūrinys, neišsipildžiusių jų troškimų rezultatas. Tikrasis gelbėtojas dar ateis ir tars savo žodį.
Krikščionio pastabos
Vadinamasis „Gabrieliaus apreiškimas“, jei paaiškės, kad tai tikrai ne falsifikatas, priešingai nei nori kai kurie „specialistai“, „Rašto žinovai“, gali patvirtinti ne ką kitą, bet būtent Naujojo Testamento autentiškumą ir unikalumą.
Taip, tikrai tuo laikotarpiu, kuriam buvo lemta tapti senosios ir naujosios eros riba, mesijinės nuotaikos kaip niekad stipriai buvo užvaldžiusios žydus. Visame jų gyvenamame krašte. Todėl bet kuriame lyderyje jie norėjo matyti Mesiją (Lk3,15, Apd 5,35-36, J.Flavijus ir t.t.).
Ir Rašto aiškintojai, įdėmiai studijavę Senojo Testamento knygas, buvo susipažinę su visomis mesijinėmis pranašystėmis, kad galėtų pažinti ir sutikti tikrąjį Gelbėtoją (Mt 2,4-6). Jie žinojo, kad Mesijas turi mirti ir prisikelti. Jie studijavo apreiškimus, pranašų knygas, vadinasi, ir pranašo Jonos knygą, kurioje aprašomas Jonos išsigelbėjimas po trijų dienų ir naktų, praleistų didžiulės jūržuvės pilve.
Šis pasakojimas – gerai žinomas „žydų religinės tradicijos“ pirmavaizdis apie prisikėlimą trečiąją dieną. Vėliau Jėzus primins: „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje“ (Mt 12,40). Taigi naujasis atradimas yra nieko vertas, palyginti kad ir su Jonos knygos ar kitomis pranašystėmis.
Tačiau „išminčiai“ studijavo, tauta – stebėjo, klausėsi, bet nei vieni nei kiti nieko taip ir nesuprato.
O argi galėjo? Argi galėjo jie atpažinti Mesiją, savo Karalių tame, kuris taip nusižemino ir klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties, visiškai „ištuštino“ save? Ne. Daugelis žydų laukė ir vis dar laukia galingo, karingo mesijo, kuris išvaduotų jų tautą „iš jungo“, laukė ir laukia triumfuojančio vadovo ir valdovo.
Jėzus atėjo ir gyveno, kad tarnautų savo Tėvui, vykdytų jo valią ir laimėtų visiems amžinąjį gyvenimą. Jis slėpė savo dieviškąją kilmę, apie Dangiškąją karalystę kalbėjo nuolankiai ir kukliai, niekada savęs neaukštino, nesinaudojo savo galia, kad kažką pasiektų. Net į Jeruzalę, karalių miestą, įžengė ne kaip žemiškasis valdovas – ant asilo, lydimas vargetų.
Ir tik būdamas pas Pilotą į jo klausimą: „Tu esi karalius?“, Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius“. Bet: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams“.
Tada Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdęs vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ O tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!.. Mes neturime karaliaus“ (plg.Jn 18,36-19,15).
Bažnyčios tėvai pranašavo, kad mūsų laikų pabaigoje žydai, atmetantys Jėzų Kristų, ir kiti netikintieji, kaip Mesiją, priims Antikristą, sukursiantį universalią karalystę, kurioje „viešpataus meilė ir teisingumas“ – visiems, bet tik ne tiems, kurie išpažįsta, kad Jėzus yra Dievas, ne tiems, kurie neturės „žvėries ženklo“.