- Kokie keliai iš Australijos atvedė į Vilnių? - pasiteiravo „Sostinė“ Vilniuje gyvenančio ir lietuviškai nekalbančio australo A.Williamso.
- Europoje – Vokietijoje, Belgijoje – gyvenu apie trejus metus. Iš Vokietijos norėjau skristi į Turkiją, tačiau staiga pabrango lėktuvo bilietai.
Nusprendžiau vykti į Rygą, o Lietuva man buvo pakeliui grįžtant į Vokietiją. Taip pirmą kartą čia ir atsidūriau.
Vilniuje keturioms dienoms apsistojau pas vieną merginą. Ji priklauso Svetingumo klubui. Visuomet taip keliauju.
Paskui ta mergina išvyko į Minską, o aš – į Kauną.
Kai ji grįžo iš kelionės, gavau žinutę, kad Minskas puikus, bet man vertėtų dar kartą atvažiuoti į Vilnių, nes kartu labai smagiai leidome laiką.
Aš grįžau dar keturioms dienoms. Ir tada abu supratome, kad vienas kitam patinkame.
Buvau trumpam grįžęs į Australiją užsidirbti pinigų, o Vilniuje gyvenu jau beveik metus.
Dirbu žurnalistu, anglų kalbos mokytoju, turiu kelias savo verslo idėjas.
- Kas jus paskatino palikti gimtinę?
- Europa man atrodė įdomesnė nei Australija.
Kai man buvo šešiolika, pasakiau sau, kad noriu nuvykti į pasaulio futbolo čempionatą Vokietijoje 2006-aisiais. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl atkeliavau į Europą, bet netikėtai čia ir užsilikau.
Taip tiesiog įvyko. Ir Lietuvoje gyventi niekada neplanavau, net nežinojau, kur ši šalis yra.
Mokykloje apie Rusiją ir Europą beveik nesimokėme, daugiausia dėmesio buvo skiriama Azijai, nes ji yra arčiau Australijos. Iki 1991-ųjų žemėlapiuose buvo pažymėta tik Sovietų Sąjunga, tačiau tokie pat žemėlapiai juk buvo ir kitose šalyse.
Mano seneliai yra kilę iš Ukrainos. Žinojau, kad yra ši ir kitos šalys, tačiau žemėlapyje negalėjau parodyti, kur jos yra.
- Jūs praėjusį savaitgalį Katedros aikštėje organizavote knygų mainus.
Ar pavyko įgyvendinti šį sumanymą?
- Nemaniau, kad knygų mainai pavyks. Maniau, kad per lietų ar spiginant saulei mieste stovėsime tik aš ir mano mergina, keli draugai, daugiau niekas neateis.
Tačiau renginiu susidomėjo žiniasklaida.
Užsienyje populiaru keistis įvairiausiais nebereikalingas daiktais, pavyzdžiui, kas nors kraustosi į Ameriką ir atiduoda dviratį.
Užuot daiktus išmetę, žmonės juos atiduoda tiems, kuriems jų reikia.
Taip elgtis yra gerai, nes nereikia pirkti, daugiau gaminti. O gamyba juk kenkia aplinkai.
- Kokių dar iniciatyvų turite?
- Turiu daugybę idėjų, mano merginai kartais netgi atsibosta jų klausytis. Visą laiką galvoju ir kalbu apie ką nors nauja – nesvarbu, įvykdau tai ar ne.
Kartu su draugais organizavome barų turą Vilniuje užsieniečiams. Užuot rodę istorinius paminklus, vedžiodavome juos po barus. Tuo daugiau neužsiimu, nes turistus keletą kartą buvo užpuolę „buduliai“.
Šią idėją nusikopijavau nuo Vokietijos. Australijoje tai taip pat nėra nauja. Barų turas – normali veikla.
Dar kartu su keliais draugais norėtume Vilniuje įsteigti valgyklą. Esame 5-6, kurie mėgstame ruošti valgį ir kartais vieni pas kitus einame valgyti pietų. Vieną savaitę ruošia vienas, kitą – kuris nors kitas.
Kartą pajuokavau, kad galime įsteigti valgyklą, o draugai į tai pažiūrėjo rimtai.
Valgykla turėtų būti labdaringa. Visi pinigai turėtų atitekti, pavyzdžiui, vaikus ginančioms organizacijoms.
Lietuvoje apskritai yra daug galimybių užsiimti įvairia veikla, žmonės tik turėtų atmerkti akis.
- Ar toks pat išradingas buvote ir gyvendamas Australijoje, Belgijoje, Vokietijoje?
- Belgijoje ar Vokietijoje būti išradingam yra gerokai sunkiau, nes ten viskas geriau išplėtota. Australijoje aš galiu turėti puikią idėją, tačiau jai įgyvendinti prireiks kalno pinigų.
Čia, Lietuvoje, nieko nevyksta, ypač vasarą, viskas yra paprasta. Jauniems ir talentingiems užsieniečiams kraustytis į Lietuvą yra verta. Čia nėra konkurencijos, todėl galima pradėti ką nors kurti, įgauti patirties.
- Ko labiau tikitės – pelno ar patirties?
- Pavyzdžiui, iš labdaros valgyklos nieko neuždirbsi, tačiau derėjimosi, bendravimo, verslo plėtros, maisto ruošimo žinios tikrai pravers ateityje.
Lietuviai mąsto neteisingai – jei jie imasi kokio nors verslo, iš karto nori gauti pelno. Tačiau pelno juk galima gauti ir vėliau, svarbiausia gauti patirties ir mokėti palaukti.
- Esate žurnalistas. Jūsų profesija čia praverčia?
- Žurnalistiką studijavau universitete. Lietuvos žiniasklaida skiriasi nuo užsienio. Čia žurnalistai skelbia kitokias idėjas.
Viename laikraštyje, gal aštuntame puslapyje, buvo statistika apie tai, kad per mėnesį šalyje paskendo trisdešimt vienas žmogus.
Tą pačią statistiką Lietuvoje angliškai leidžiamame leidinyje panaudojau ir aš, tačiau tai buvo vienas pagrindinių žurnalo straipsnių.
Man pasirodė įdomu, kodėl tiek daug žmonių paskendo. Australijoje yra 20 milijonų gyventojų, o per metus paskęsta mažiau nei 31 žmogus.
- Ar patinka Vilnius?
- Taip. Kai tik čia atvykau, jis man pasirodė panašus į mano gimtąjį miestą Pertą – plačios gatvės, dideli pastatai, daug medžių, žolės.
Po kurio laiko supratau, kad Vilnius visai kitoks nei Pertas. Vis dėlto Vilnius man gražus ir patogiai įkurtas, nors transporto sistemą reikėtų atnaujinti.
- Kokį įspūdį jums kelia vilniečiai?
- Kai atvykau į Vilnių, mane ištiko šokas, nes žmonės pasirodė labai šiurkštūs. Jei kam nors pasakai „ačiū“, žmogus tau atsako „uhu“.
Australijoje taip niekas nešneka, tai būtų labai nemandagu.
Čia žmonės taip pat rėkia vieni ant kitų, ir dėl visai nereikšmingų priežasčių.
Aš esu užsienietis, todėl ant manęs ne kartą yra šaukę „buduliai“.
Kartą buvau pašte, susikalbėti su darbuotoja man padėjo žmonės, stovėję už manęs. Staiga jie vieni ant kitų ėmė rėkti.
Kyšių kultūra čia man taip pat nepriimtina. Niekada negalėčiau duoti kyšio gydytojui. Kartą buvau naktiniame klube, ten jaunai merginai pasidarė bloga. Buvo matyti, kad ji padaugino narkotikų. Galiausiai kažkas iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
Gydytoja atvyko, priėjo prie jos, net neprilietė ir neapžiūrėjo, ėmė rėkti: „Kam mus kvietėte, juk ji girta?“ Vėliau vienas mano mokinys pasakojo, kad jo teta yra greitosios medicinos pagalbos darbuotoja ir jai nerūpi pacientai, nes ji gauna per mažą atlyginimą.
Vilniuje turi būti agresyvus ir apšaukti žmones melagiais, kad ką nors gautum. Tai man labai keista.
Pavyzdžiui, kavinėje paprašai, kad padavėja atneštų ledo gabalėlių. Ji sako, kad jų nėra.
Tada pasakai, kad ką tik matei, jog jų gavo žmonės, esantys prie ano staliuko, arba: „Jūs meluojate, žinau, kad jų turite“, ir gauni, ko nori.
Žmonės čia meluoja, kad išsisuktų iš keblių situacijų arba nereikėtų daryti darbų, kuriuos tingi atlikti.
Jau po truputį susigyvenau su čia galiojančiomis tradicijomis, nors man jos kartais ir keistos. Kol kas Vilniuje man gerai, tačiau jeigu norėčiau čia likti visam laikui, tektų susitvarkyti šūsnį dokumentų.
Australijoje normalu, kad jaunimas palieka šalį, – šeši mano klasės draugai gyvena Didžiojoje Britanijoje, vienas Danijoje, du Ispanijoje, keli Azijoje. Nežinau, kas ten lieka.