Karabinierių kareivinėse susiklostė kasdienybės rutina, be didelių
nuotykių. Tekdavo matyti, kaip jau pagautą kokį nors buvusį fašistų viršininką
vesdavo į mūsų kareivinių laikinąjį kalėjimą. Vieną sykį išgirdau žmonių šurmulį. Žiūriu, visi apsupę vieną, ir kažkas ten vyksta. Prieinu arčiau ir matau, kaip su rankine mašinėle partizanas trumpai kerpa plaukus pagautai merginai. Kuokštas čia, kuokštas ten. Vaikščiok
kaip baidyklė po miestelį, nes buvai susidėjusi su fašistais.
Vyksta viešas žmogaus pažeminimas, vieni juokiasi, kiti gailisi. Aktyvūs
partizanai kerštauja. Eiliniai stebi.
Tarp kitko, Italijoje dar buvo gyvas toks senų žmonių paprotys –
„purga“ – išsivalymas, kurį galima pritaikyti ir organizmui, ir protui, ir sielai. Kartais pagal aplinkybes ir saugumo procedūrą fašistinės valdžios iškviestiems
žmonėms ta „purga“ būdavo taikoma apklausos metu – politinio protavimo atitaisymui.
Po daugelio metų teko girdėti, kad ir Lietuvoje sovietmečiu rusai kažką panašaus yra
darę.
Žmogui nesipriešinant arba per prievartą į burną supilamas butelis
aliejaus. Po to jam sako: „Eik namo, išsivalyk“. Žmogus, žinoma,
pradeda viduriuoti – suprask: ir tavo organizmas, ir politinis mąstymas
išsivalys nuo bakterijų.
Vienas iš mano partizanų draugų pasakojo, kad, gavęs tos „purgos“ vos
spėjo parbėgti namo, kur savo visas išmatas supylė į indą. Gerai jį
uždaręs, laukė karo pabaigos. Išaušus keršto dienai, jis su savo kovos
draugais pasigavo buvusį skriaudėją ir supylė visas tas „purgos“
pasekmes jam atgal į burną.
Tarp kitko, mano vėlesniais studijų laikais Italijoje, jei užpuldavo
kokios nors ligos ar slogos, pasiguodęs vyresniajam italui, gaudavai
patarimą – pasidaryk „purgą“.
Mano vienintelė keršto akcija buvo tik tas kavos servizo išdaužymas vokiečių
viešbutyje. Tarnyba vyko paprastai: pavežk tai čia, tai ten.
Kartą vežu Vestonėje policijos vadą Davide'ą į tą patį Salo miestą, buvusį
Mussolini valdžios paskutiniąja sostine. Miesto prieigose,
pagal išankstinį susitarimą, Davide'as susitinka su iš
Romos atvykusiais aukštais pareigūnais, kurie turėjo pažiūrėti, kaip
veikia Valle Sabbia slėnio partizanai.
Važiuojame keturiese. Mūsų kabriolete „Lancia“ ant užpakalinės sėdynės, šalia svečių, mėtosi krūva automatų ir amunicijos, daugiau negu reikia apginkluoti keturiems
žmonėms. Tiedu iš Romos apsirengę solidžiai, abu su kaklaraiščiais,
baltais marškiniais, tad man atrodo kaip ministrai. O Vestonės policijos
viršininkas Davide'as vis dar nenusikirpęs savo ilgų plaukų, apsirengęs
partizaniškai, net aš, jo vairuotojas, atrodau geriau už jį: tris
savaites nesiskutęs, marškiniai be apykaklės, batai kiauri. Abu
neprisimename, kada prausėmės. Iš pažiūros – tikri banditai.
Privažiuojame amerikiečių karo policijos patikrinimo punktą. Jis atrodo įspūdingai. Vyrai
didesni už mus, kiekvienam prie šono – 45 kalibro pistoletai. Apsikirpę, nusiskutę,
švarūs. Davide'o plaukai jiems aiškiai nepatiko. Amerikiečiams kilo įtarimas. Viename
automobilyje du driskiai ir du žvilgantys. Automobilis pilnas ginklų. Kas jūs tokie? Mus
mandagiai areštavo ir nuvedė į cypę. Vienas kambarys. Sėdime visi keturi.
Tiedu italai bandė patikrinti, kaip Italijoje pražysta demokratinių
procesų jėgos, kaip tauta iš fašistų perima valdžią. Ir patikrino.
Susitiko tikrus tautos atstovus. Sėdime amerikiečių zonos cypėje, o
solidūs naujosios Italijos vyriausybės atstovai čia pat garsiai keikia
mano vadą Davide'ą, nes atseit tik per jį visi čia sėdime, tik jis su tais
savo idiotiškais plaukais pridarė visiems nemalonumų. Jie reikalavo:
„Pirmas dalykas, kai iš čia išeisime, turi nusikirpti“.
Aš per tą laiką, kol jie sau aiškinosi, bijodamas, kad kas nors nesurastų mano
vokiškojo „Fuhrerschein“ fronto vairuotojo pažymėjimo, sudraskiau jį, ir
pirštu iškasęs cypės žemėje duobutę, skutelius palaidojau. Dabar labai
gailiuosi, nes niekas manęs tarp tokių ponų ir netikrino.
Šiandien, kaip daugelis kitų, su tokiu pažymėjimu gaučiau neblogą pensiją už
prievartinį ir neatlygintą darbą vokiečiams karo metu. Kitų įrodymų
nebeturiu. Reikėtų teirautis Vokietijos archyvuose. Vis per tą
ilgaplaukį mano vadą. Nors aš jį puikiai supratau ir mėgau.
Per kelias valandas amerikiečiai susisiekė su Roma, išsiaiškino, kad viskas gerai, ir mus
netrukus paleido.
Vestonėje vakarais buvo paskelbta komendanto valanda. Niekas vakarais negalėdavo nei kur nors
užsisėdėti, nei vaikštinėti. Čia jau valdžia buvo mūsų, partizanų. Prižiūrėdamas tvarką
kartais turėdavau užeiti į tratorijas ir į bariukus, kur visi ten sėdintys gerdavo vyną. Tai nebuvo
tokie barai ar restoranai, kaip dabar.
Tiesiog paprasta patalpa, kurioje žmonės sėdi ant kokio nors šimtmečio
senumo kėdžių, po du ar tris prie staliuko, ir turi pasistatę po raudono
ar balto vyno butelį. Jokių taurių, tik paprasti stikliukai, iš kurių
gali gerti, ką tik turi: vandenį, pieną arba vyną.
Aš, oriai įėjęs – ginkluotas, su pora pagalbininkų partizanų, jaučiau reikalą visiems
garsiai pasakyti, kad dabar jau yra komendanto valanda ir laikas eiti
namo. Dėl mano ūgio ir iš griežto tono visi suprato, kad dabar jau reikia
nešdintis greitai. Tratorijos svečiai tučtuojau kėlėsi ir spruko.
Mano pagalbininkas italas tada tik mandagiai pasakė: „Tu jų taip negąsdink,
taip aštriai nesakyk, juk čia mūsų vietiniai, savi žmonės“. Nors man
jau ir buvo aštuoniolika, supratau, kad, įsismaginęs pavaizdavau
viršininką, kuriuo dar lig tol neteko būti, ir savo autoritetą parodžiau be
reikalo.
Kartą važiavome pilnu ginkluotų partizanų sunkvežimiu aplankyti Salo
miestelio apylinkėse veikusių bendražygių būrių. Montanarai mėgsta
dainuoti. Traukėme visi sunkvežimyje melodingas dainas. Jos man tikrai
artimos ir mielos, tik pakeisk žodžius, ir bus gražiausios lietuviškos
dainos. Tarp kitko, šiandien mėgstamiausia tų laikų montanarų daina
suskamba, apsilankius interneto svetainėje https://www.lemontagnedidome.com/.
Bedainuodami įvažiavome į Salo miestelį. Dairomės aplink – nė gyvos
dvasios. Nustebome, kas čia darosi toje paskutinio Mussolinio štabo
vietoje? Kur visi prapuolė?
Staiga pastebėjome mūsų link pamažu artėjančius, o paskui iš visų
pakampių ir iš namų džiaugsmingai išlendančius, bėgančius mus sveikinti
žmones. Jie šaukė: „Viva Italia!“ Pasirodo, iš pradžių jie išsigando
ir pasislėpė. Matydami mus iš tolo pagalvojo, kad gal čia sugrįžta
paskutiniai Mussolinio fašistų dalinių likučiai. O mes juk savi. Viskas
baigėsi bendra švente.
Visą partizanavimo laiką pagalvodavau apie savo draugą Anatolijų Underį,
kuris, sirgdamas džiova, liko toje italų karo ligoninėje.
Pasibaigus karui, sugrįžau į tą ligoninę jo aplankyti, tikėdamasis, kad
gal jis dar ten bus. Taip, jį toje ligoninėje ir suradau. Anatolijų ir
dar kelis italus, kuriuos gerai pažinojau iš anų laikų, kai pats ten buvau.
Prisiartinau prie Anatolijaus Underio. Pirmas žvilgsnis ir įspūdis
toks: žmogus kaip iš konclagerio – be jokios mėsos, tik kaulai. Jis
apsidžiaugė mane pamatęs, ir pirmasis jo komentaras buvo: „Romai, tavo
rankos tokios didelės“. Aišku, jis lygino jas su savo sudžiūvusiomis
rankomis. Aš tik supratau, kad jo jau laukia gyvenimo pabaiga.
Pora pažįstamų toje ligoninėje gulėjusių italų iš aplinkinių
pasakojimų girdėjo visą mano pabėgimo istoriją. Jie man sakė, kad kai
aš tada spėjau dingti iš to medžiotojų namelio, apie kurį visi,
pasirodo, neblogai žinojo – buvo surengta didžiulė apsuptis ir paieška.
Mudu su laivyno leitenantu Palazzi Guido, pasirodo, pasitraukėme iš
akiračio paskutinę akimirką. Į karo pabaigą pagautų dezertyrų likimas
buvo aiškus. Jei mus būtų sučiupę, tai vietoje, be jokio
teismo būtume nedelsiant pakarti kokio nors miestelio aikštėje visų
akivaizdoje ir dar su užrašais ant krūtinių, kad esame išdavikai, arba
čia pat sušaudyti.
Susitikimas su bendražygiu iš Lietuvos, gimtojo Kauno, buvo trumpas ir
paskutinis. Pasibaigus karui, jau studijuodamas Pizoje, iš vienuolio
pranciškono Bernardino Grauslio sužinojau, kad Anatolijų Underį aliantai
iš ligoninės kartu su visais tarnavusiais vokiečiams paėmė į nelaisvę,
ir jis netrukus mirė Merano mieste.
Kaip baigėsi mano kariavimas?
Tas pats Vestonės audinių fabriko savininkas, kuris naujajam
policijos vadui Davide'ui padovanojo automobilį, nepaliko nuskriaustų ir
eilinių partizanų.
Visiems mums, „Fiamme Verdi“ partizanų grupės „Giacomo Perlasca“ būrio
nariams, jis davė dovanų po gerą maišą įvairių audinių. Aš gavau solidų
rinkinį medžiagų kelnėms, paklodėms ir t.t. Jokio supratimo neturėjau
apie tokios dovanos vertę. Iškart pardaviau visą tą maišą pirmam,
pasiūliusiam už jį tokią sumą, kokia man pasirodė tinkama.
Gavęs truputį laisvo laiko ir turėdamas pinigų, nuėjau į restoraną
Vestonėje gerai pavalgyti. Buvo ankstokas rytas. Užsisakiau kokius
keturis keptus kiaušinius su priedais. Kaipmat viską sukirtęs, skaniai
nusibraukiau lūpas ranka. Susimokėjau.
Pastebėjau, kad maitinantis restoranuose pinigai ištirps greičiau
negu norėčiau. Išėjęs į lauką niekur neskubėjau.
Vienas pažįstamas italas parodė man pirštu sakydamas: „Žiūrėk, gal tas yra
lietuvis?“ Iš sunkvežimio išlipo stambaus sudėjimo vairuotojas ir manęs
paklausė: „A ty govoriš po litovski?“ Atsakiau: „Da, koniečno“. O jis
man: „Tai ko mes tada nesišnekame lietuviškai?!“
Broliškai apsikabinome. Vėliau vienas kitam daug ką išsipasakojome.
Tai buvo Vacys Lukauskas iš Šiaulių, prieš karą buvusio garsaus advokato
sūnus. Išsikalbėję atradome daug mūsų šeimų bendrų pažįstamų.
Vacio balsas buvo labai stiprus – tarp baritono ir boso. Jis labai mėgo
ką nors padainuoti iš itališkų operų repertuaro. Italus tai tiesiog
išversdavo iš koto: „Kaip čia dabar kažkoks lietuvis taip gerai traukia
arijas iš itališkų operų? Kad ir atskirais gabalais, bet pakankamai
įspūdingai“. Pirmasis mūsų pasimatymas buvo trumpas. Kiek pasišnekėję
ir spėję padainuoti, išsiskyrėme kiekvienas savo keliais.
Mūsų pirmąjį garsų susitikimą pastebėjo vienas pagyvenęs ir, atrodo,
pasiturintis italas iš Milano. Mes tada į jį, žinoma, net neatkreipėme
dėmesio. Po kiek laiko su Vaciu vėl atsitiktinai susitikau Vestonėje.
Šnekučiavomės miestelio pagrindinėje gatvėje. Kur buvęs, kur nebuvęs
pasirodė tas italas ir sako: „Mačiau tada jūsų emocingą susitikimą,
kuris man padarė didelį įspūdį. Aš noriu, kad jūs praleistumėte visą
dieną kartu ir turėtumėte laiko išsikalbėti. Kviečiu jus užeiti į
restoraną. Už visą dieną ir jūsų valgymą aš sumokėsiu“.
Man toks pasiūlymas buvo tikras siurprizas ir paliko įspūdį visam
gyvenimui. Jis mūsų visai nepažindamas, tik pamatęs, kaip du
tėvynainiai susitinka neeilinėmis aplinkybėmis ir šiltai bendrauja,
pasiūlė tokią prabangą!
Šis jo gestas man lig šiol simbolizuoja aukščiausius žmonijos polėkius ir
geranoriškumą. Tada atrodė ypač keista: kaip svetimas žmogus karo
sąlygomis gali tave globoti ir sumokėti tau už visą dieną? O dar juk
tik rytas! Galiu pasakyti, kad valgėme ne vienoje Vestonės tratorijoje.
Be to, o kaip tu Italijoje visą dieną valgysi be vyno ir dar neuždainavęs?
Kuo daugiau kalbos, tuo daugiau vyno, kuo daugiau vyno, tuo daugiau
kalbos. Vacys savo bosu drebino sienas itališkos operos arijomis.
Kalbėjomės lietuviškai, dainos skambėjo itališkai, o aš, buvęs statistu
Kauno teatre, taip pat atpažinau tas operas, kurias Vacys traukė, ir
pilnais plaučiais jam pritariau. Italams savo repertuaru palikome
nepaprastą įspūdį.
Vacys – stambios krūtinės, kresnas vyras, už mane vyresnis kokiais 10–15
metų, tad ir vyno pakėlė kur kas daugiau negu aš, aštuoniolikmetis. Kad
nereikėtų grįžti į kareivines ir galėtume patogiai išsimiegoti, tas milanietis
mums užpirko viešbutį.
Kitą rytą prisistačiau vadui Davide'ui ir toliau vėl viskas buvo kaip
kasdien: važiavimai, kratos, gaudymai.
* * *
Gyvenimui bėgant, pagaliau pajutau, kad ir man susikaupė nemažai metų, patirties ir praeities įspūdžių. Jau perkopiau į 9 - tąjį savo dešimtmetį. Didžiąją laiko dalį nugyvenau JAV. Studijavau, buvau kariuomenėje, dirbau įvairius darbus: nuo darbininko, barmeno iki gimnazijos ir kolegijos mokytojo. Būtų galima apie daug ką papasakoti. Tačiau iš visos mano praeities bene ryškiausias išlieka jaunystės laikotarpis.
1944 m. vasarą, eidamas 17 - uosius, išvykau iš Lietuvos. 1949 m. rudenį išlipau iš laivo New Yorke. Per tą laiką, ypač pirmaisiais metais, patyriau daugybę išgyvenimų. Mane, 17 - 18 metų jaunuolį grūdino ginkluota kova Italijoje, o iš namų išsivežtas lietuviškas ir kaimo berno auklėjimas padėjo išlikti gyvu, susidūrus su bet kokia netikėtai karo pateikta aplinka.
Dauguma tautiečių į JAV buvo atvykę iš Vokietijos „DP“ (Displaces Persons) stovyklų. Ten jie pateko per Austriją, kiti per Lenkiją, per Prūsų kraštą. Buvo ir išimčių, kurie Ameriką pasiekė per Skandinaviją. daugumą karo pabėgėlių iš Lietuvos, vadinamųjų dypukų“ siejo panašus likimas.
Mano patirtis buvo kiek kitokia. Gyvenimas mane buvo nubloškęs tolokai nuo bet kokios lietuviškos aplinkos - į Italiją. Slapta pabėgęs iš vokiškosios transporto tarnybos, savo noru ėmiausi ginklo ir prisijungiau prie partizanų „Fiamme Verdi“ būrio, kuris Italijos kalnuose kovojo legendinio Giacomo Perlasca (Capitano Zenit) vardu prieš fašizmą ir prieš nacius. Komunizmas, kuriam aš tada labiausiai norėjau durti savo ginklą, buvo toli.
Artimieji mane nuolatos skatino užrašyti savo prisiminimus. Ilgokai delsiau. Netikėtai atsirado naujas paskatinimas. Sūnus Tomas, olimpietis, JAV čempionas, ieties metikas, savo vestuvių metu mane supažindino su uošvija iš Teksaso. Pasikalbėjome. Tie teksasiečiai man ir sutvirtino mintį, kad šie jaunystės išgyvenimai būtų išguldyti raštu.
Paprašiau savo bičiulio Arvydo Reneckio padėti užrašyti šį mano pasakojimą.
Bus daugiau