Šunys loja, o karavanas eina
Šilalės r. Drobūkščių kaimo jaunieji ūkininkai Jovita ir Arūnas Juškevičiai, iš AB „Žemaitijos pienas“ Traksėdžių pieno supirkimo punkto vedėjos Onutės Vaitkuvienės rankų gavę pieno pirkimo-pardavimo sutartį, sako negalėję sulaikyti ne tik nuostabos, bet ir ašarų.
„Visus ateinančius metus už toną žaliavos ,,Žemaitijos pienas“ mums žada mokėti tik po 400 Lt. Tokiu siūlymu perdirbėjai tiesiog tyčiojasi iš mūsų ir varo į neviltį, – „ŪP“ guodėsi ūkio šeimininkė J. Juškevičienė.
Anot jos, šiandien situacija pieno ūkyje yra kritiška. „Dabar už pieno kilogramą „Žemaitijos pienas“ moka 0,45 Lt, tačiau ir taip niekaip negalime sudurti galo su galu. O pieną parduodant už siūlomą kainą lauks bankrotas. Šiandien turime 15 melžiamų karvių ir mielai jų atsisakytume, bet negalime, nes esame susaistyti sutartimis su Nacionaline mokėjimo agentūra – ūkiui plėtoti gavome paramos iš ES fondų. Tad nors imk ir pasikark iš nevilties.
Jauniesiems ūkininkams pritarė ir Balsių kaimo pieno ūkio šeimininkė Juzefa Vindžigalskienė, Didkiemio kaimo ūkininkė Irena Dargužienė bei kiti Šilalės r. pieno gamintojai teigdami, kad jų rengiamos protesto akcijos ir liejamos ašaros dėl mažų pieno supirkimo kainų perdirbėjų ausų nepasiekia ir širdies nesugraudina. O jei ir pasiekia, tai jie vis viena elgiasi kaip žinomoje Rytų patarlėje: „Šunys loja, o karavanas eina“. Anot žemdirbių, tą puikiai įrodo sodiečiams į rankas brukamos naujos sutartys, kuriose numatyta pieno supirkimo kaina yra mažesnė net už vandens. „Jiems nusipjaut, kad už tokius pinigus ūkininkas nepajėgus išlaikyti karvių bandą“, – sakė I. Dargužienė.
„Džiaugiausi suklestėjusiu ūkiu. Aukcione įsigijau papildomą pieno kvotą. Tačiau dabar rankos nusviro. Pabrango dyzelinis kuras, trąšos, pašarų papildai, veterinaro paslaugos, karvių sėklinimas, o už pieną perdirbėjai siūlo kaip už vandenį. Neišmanau, kaip reikės toliau išgyventi, – sielojosi ūkininkė J. Vindžigalskie-
nė. – Tokios pieno pirkimo-pardavimo sutartys rodo tik viena – perdirbėjai ne tik pasiryžę nuo ūkininkų nuvilkti paskutinius marškinius, bet ir visiškai juos sužlugdyti.
Daug nuosavų ir Europos Sąjungos paramos lėšų į savo ūkius investavę Šilalės r. ūkininkai „ŪP“ teigė, jog jau visiškai prarado viltį išlaikyti pieno fermas. „Jeigu ir ateityje bus tokios mažos pieno supirkimo kainos, beliks išparduoti karves ir auginti javus“, – apie drastiškus savo planus kalbėjo pieno ūkių šeimininkai.
Nei bėgt, nei rėkt
Pasak LŪS Šilalės skyriaus pirmininko Algirdo Tarozos, rajono žemdirbiai laiko 18600 karvių. Todėl pieno supirkimo kaina labai svarbi beveik kiekvieno žemdirbio šeimai.
„Situacijoje, kuomet po 16 valandų per parą dirbdami vos išgyvena, atsidūrė nemažai pieno ūkių šeimininkų. Šiemet, nuolat kylant kuro, pašarų ir trąšų kainoms, per pirmuosius keturis šių metų mėnesius natūralaus pieno savikaina padidėjo iki 90 centų, o supirkimo kaina ūkininkams be jokių derybų nukrito iki 40–80 centų. Kiek laiko galima taip tempti?
Akivaizdu, kad tokia situacija yra nepakeliama. Šiandien laikyti, o juo labiau plėsti pieno ūkį dauguma Šilalės r. ūkininkų nebemato prasmės. Nebent pieno supirkimo kaina padidėtų, – sakė 80 melžiamų juodmargių bandą laikantis rajono ūkininkų vadovas A. Taroza.
„Kad šių dienų sąlygomis galėtume išgyventi, parduodamo pieno kilogramas turėtų kainuoti po litą. O kad ant duonos dar galėtume ir sviesto užsitepti bei dešros rieklę užsidėti, plėstume bandas, modernizuotume ūkius, kaina turėtų pakilti dar 10–15 centų.
LŪS Šilalės skyriaus pirmininkas A. Taroza atviravo, jog dalis rajono ūkininkų žada jau šį rudenį pieno ūkius likviduoti. „Pienininkystės krizę išgyvenantys gamintojai nebeturi kur trauktis, nes, pavyzdžiui, trąšos šiemet pabrango keturis kartus, traktorių dalys – apie tris kartus, o pieno supirkimo kaina nukrito iki pernai metų lygio, – kalbėjo A. Taroza. – Tik nežinia, ar bus rudenį gyvulius superkančiųjų, ar nereikės jų pusvelčiui atiduoti dešrų gamintojams.“
A. Tarozos nuomone, į pieno gamintojus turėtų atsigręžti ir valdžia. Ji privalo užtikrinti, kad tiems, kas artimiausiu metu pasitrauks iš pieno gamybos, nebūtų taikomos jokios sankcijos. Europos Sąjunga nustatė, kad paramą gavę pieno ūkiai privalo mažiausiai penkerius metus nepasitraukti iš pieno gamybos. Priešingu atveju jie privalės grąžinti gautą paramą.