Gal vietoje arenos Nemuno saloje galima pastatyt koloniją ir olimpiadų, čempionatų arba atostogų metu ten suvaryti visas bobas?
Sporto interesus toks projektas neabejotinai atitinka. Ypač per olimpiadą. Kažkodėl, kai miniu savo brangiajai čempionų taurės arba Eurolygos turnyrus, ji – aiškiai visame tame išgirdusi tik „bla bla bla“ – nuolankiai pasišalina. Tačiau tik užsimink apie olimpines žaidynes ir prasideda: „Oooo, atidarymas... bla bla... fejerverkai... bla bla... plaukikų glaudės...“
Moterų santykis su sportu – stačiai šventvagiškas. Komandos sudėtį jos nagrinėja sąvokomis „gražus-negražus-seksulka“, o vienintelis joms įsirėžęs sportininko vardas – Davidas Beckhamas. Jeigu manęs kas nors paklaustų, tas Beckhamas – labai vidutiniškas futbolininkas ir dar kažkoks nevyriškas. Bet jai rūpi ne įvarčiai, o užpakaliai.
Nesupranta – nors kitiems netrukdytų. Bet tik pasakyk, kad šiandien rengi vyrų sporto vakarą – gali iškart bėgti ir slėptis. Prasideda: „Koks dar sportas?! Jokio ten sporto! Tik sėdit priešais „teliką“ ir alų plerpiat, pilvus auginat!“ Dėl visiško savo neišmanymo ji akivaizdžiai piktnaudžiauja sporto terminu. Tik bobos gali visokius tupinėjimus lotoso pozomis vadinti sportu.
Be to, gal ir sumestume „kašį“, tik kad nėra kur. Anksčiau kiekviename kieme būdavo po aikštelę – kad ir išspardytu grindiniu ir su kiaušinio formos lanku. Betgi dabar tos varnos užsigeidė būti nepriklausomos, kiekviena nusipirko po kraupiai rožinę mašiną – aš tokias vadinu transporto priemonėmis, panašiomis į automobilį – ir okupavo visą laisvą plotą. Nei praeisi, nei pravažiuosi. Ką jau kalbėt apie sportą – Dievuliau mano, kas būtų, jei kamuolys kokios nors blondinės automobilio veidrodėlį numuštų. Atlėktų ir rožiniais nagais visai krepšinio komandai iškabintų akis.
Tai, kad moterys ir sportas draugiškai sugyventi negali, įsitikinau vieną vakarą prieš keletą metų. Rodė Europos krepšinio čempionato atkrentamąsias rungtynes, labai svarbias (kitokių ir nebūna). Pirmus du kėlinius mano brangiausioji sėdėjo kampe ir priekaištingai žaibavo akimis, nors garsiai kalbėti nedrįso. Pagal mano teoriją, krepšinis turi aurą, kurią instinktyviai jaučia ir moterys, tik pastaruoju metu ima jos nebegerbti.
Kai prasidėjo minutės pertraukėlė, ji lėtai ir demonstratyviai pakilo, grėsmingai įrėmusi rankas į šonus atsistojo tarp manęs ir televizoriaus ir susmeigė į mane „veizolus“. Dabar jau bus, pamaniau, greičiausiai ims rėkti dėl to alaus butelio, kurį į ją paleidau per pirmą kėlinį – nebeprisimenu kodėl, turbūt drįso kreiptis į mane nesulaukusi minutės pertraukėlės.
„Tttooomai“, – sušnypštė pro dantis. Anksčiau būdavau „brangusis“, bet kai tokiame kreipinyje ėmė skambėti per daug ironiškų pustonių, liepiau liautis.
Tuo metu pasibaigė pertrauka ir aš, pagarbiai įsiterpęs į jos tiradą, liepiau užsikišti. Bet negi aš iš tiesų tikėjausi, kad moteris paklus vyrui? Ji tik dar labiau pašėlo, visokiais žodžiais ir balsais ėmė griaudėti. Vėliau savaitę visa tai regėjusiems bendradarbiams įrodinėjau, kad ji – ne ateivė iš kosmoso, ir aš ją visai ne iš miško parsivedžiau. Nors tuo jau ir aš pats imu abejoti.
Taaaaigi, dabar nebežinau ką daryt. Neapsakomą džiaugsmą olimpiados pradžia temdo tik ta boba. Slegia kaip didelis šviesiaplaukis (juodom šaknim) akmuo.
Kurgi man ją dėt?
Lauksiu Jūsų laiškų vingys@hotmail.com