Iš telefono pokalbių išklotinių aiškėja, kad prieš pat nelaimę meras skambino savo pavaduotojui Rimantui Mikaičiui ir kalbėdamas su juo kelis kartus riebiai nusikeikė.
Medikai nustatė, kad Kauno vadovą ištiko ūmus dusulio priepuolis. Tyrimą atlikęs Kauno vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Algirdas Kaminskas nuodugniai apibendrino visas įvykio aplinkybes ir jų suvestinę pateikė žurnalistams.
Paaiškėjo, kad praėjusį trečiadienį atostogas pradėjęs meras A.Kupčinskas nusprendė iš ryto pasivažinėti dviračiu po Santakos parką.
Apsukęs porą ratų jis labai užsinorėjo į tualetą. Bet niekaip negalėjo jo rasti. Ėmė mausti pilvą.
Puikiai miesto reikalus išmanantis meras prisiminė, kad jau pavasarį Santakos parke, netoli Kauno pilies, prasidėjo 600 tūkst. litų kainuojančio tualeto statyba.
„Tai kur, blyn, tas tulikas?“ – nekantriai svarstė meras, nervingai dairydamasis po istorinę Kauno vietą vis aiškiau suvokdamas, kad susilaikyti – nesveika.
Jis skubiai surinko tualeto statybos darbus kuruojančio vicemero R.Mikaičio telefono numerį ir sudejavo: „Rimai, jomajo, yra prie pilies tualetas ar nėra!?“
„Bus pastatytas rudens pabaigoje“, – informavo vicemeras.
Supratęs, kad iki rudens neišlaikys, meras apsidairė – reikėjo greitai apsispręsti. Šalia plytėjo krūmai. Jų tankmėje tarsi vyko susišaudymas. Girdėjosi pavieniai bumbsėjimai ir driokstelėjimai, kuriuos kartais nustelbdavo automatų tratėjimą primenančios papliūpos.
Merui nuo susilaikymo temo akyse. Jis jau ketino viešai nusišauti, paleisdamas visą apkabą, tačiau netikėtai pastebėjo, kaip iš krūmų išlindo rusiškai kalbančių žmonių būrys. Svetimšaliai skubiai sulipo į autobusą su užrašu „Sputnik – Maskva“ ir nuvažiavo Šančių kareivinių link. Šaudymas tarsi pritilo. Rusų pramintu takeliu meras pasuko į krūmus. Ir netrukus suprato, kad tapo maskviečių diversijos auka. Svetimšaliai pakrūmėse buvo gausiai primėtę kvėpavimą paralyžiuojančios cheminės medžiagos. Merui apsvaigo galva. Tačiau be kovos jis nusprendė nepasiduoti – paleido galingą atsakomąją salvę. Atsitraukdamas dar pakaleno smulkesnėmis serijomis. Atlikęs šį įsimintiną kovinį manevrą, Kauno vadovas susverdėjo ir krito šalia savo ištikimojo dviračio.
Atgaivinti jį pavyko ketvirtadienį. Tačiau miesto galva nebeatgavo ramybės: ne juokai – rusai Kauno pilį atakuoja.
Apie susidariusią padėtį skubiai pranešė savo pavaduotojui, Kauno pilies įgulos vadui Stanislovui Buškevičiui – Vaidotui.
Šis nedelsdamas išsirengė į žvalgybą. Kad negautų į lempą, kartu pasikvietė ir svarsčius mėgstantį kilnoti savo sūnų Stasį. Vos įžengę į tankmę, jie pastebėjo klastingai pritūpusį asmenį.
„Žymi teritoriją Molotovas prakeiktas. Kažkur turėtų būti ir Ribentropas. Nubrėš ribas ir atskirs Kauną nuo Europos“, – neramiai svarstė įžvalgusis S.Buškevičius. Skubiai išsitraukė virvę ir prisiminęs tuos laikus, kai nuo pjedestalo nutempdavo net Geležį Feliksą, užmetė kilpą ant krūmuose tupinčio Molotovo. Stipriai truktelėjo ir pasodino priešą tiesiai ant jo pažymėto punkto.
„Aha, vlyp ačkarik“, – triumfuodamas sušuko S.Buškevičius, manydamas, kad išgelbėjo Kauną nuo klastingų suokalbininkų kėslų.
Tačiau jis labai nustebo, kai netrukus visai netoli teritoriją panašiai ėmė žymėti brolių latvių būrelis. Taip pat elgėsi ir lietuviai. Ir net pensininkai iš Prancūzijos.
Suprato tuomet S.Buškevičius, kad Kauno pilį nuo nuožmių atakų gali apginti tik turistams skirtas tualetas. Bet Kauno valdžia neturėjo galių ir sugebėjimų jį pastatyti. Miesto pilis buvo pasmerkta ilgai apgulčiai, o meras – pasikartojantiems dusulio priepuoliams.