Danų braškes merkė lietuvių prakaitas

Per savo atostogas užsienyje legaliai dirbo apie 60 įvairių specialybių lietuvių: mokytojų, pardavėjų, kirpėjų, virėjų, valytojų, buhalterių, medicinos darbuotojų. Dauguma jų į Daniją važiavo dirbti nebe pirmą kartą.

Didžiausias uždarbis per mėnesį siekė apie 18 tūkstančių Danijos kronų (8 tūkst. litų).

Jis priklausė nuo priskintų uogų kiekio ir dirbtų papildomų darbų.

Mažiausiai, per 5 tūkstančius litų, piniginę papildė vagose pernelyg iš kailio nesinėrę tautiečiai.

Grupė lietuvių, norėjusių vasarą užsidirbti Danijos ūkyje skindami braškes, buvo pradėta rinkti dar sausio mėnesį.

Uogų skynimo sezonas prasidėjo gegužės 31-ąją, o baigėsi paskutinėmis liepos dienomis.

Preliminari data buvo nurodyta iš anksto, kad į užsienį sumanę vykti lietuviai galėtų planuoti savo atostogas. Sudarius grupę paaiškėjo, kad dauguma išvykstančiųjų - pasvaliečiai.

Į Daniją vieni braškių skynėjai vyko savo automobiliais, kiti skrido lėktuvais, treti - naudojosi keleivių vežimo įmonių paslaugomis.

Už kelionę individualios įmonės mikroautobusu iš Kauno iki darbo vietos vieni mokėjo po 100 eurų (345 litus), o per neapsižiūrėjimą pasirinkusiems brangesnę firmą paploninti piniginę teko maždaug 500 litų.

Iš anksto rezervuotas lėktuvo bilietas kainavo 280 litų, o už pirktą prieš pat kelionę teko pakloti kone dvigubai. Važiavusiesiems nuosavu automobiliu kelionė atsiėjo 600-700 litų.

Keliavusieji automobiliais per Baltijos jūrą kėlėsi keltais. Kelionė vandeniu truko 14 valandų.

Už kelto bilietą keleiviai, įsigiję vietą sėdimų vietų salone, paklojo po 200 litų. Mašinos plukdymas kainavo dar apie 210 litų.

Tautiečiai automobiliais važiavo po 3-4, kad būtų pigiau. Kelionės išlaidas jie dalinosi po lygiai.

Kelionės Baltijos jūra metu nugirdome dviejų keltu plaukusių nepažįstamų lietuvių pokalbį.

Vienas vyras bendrakeleiviui pasakojo, kad vyksta į Švediją vaduoti kalėjime uždarytos žmonos.

Pasak lietuvio, kelto bare jo sutuoktinė prisigėrė, o rytą atplaukusi į Švediją sėdo prie mašinos vairo.

Iš uosto teritorijos išvažiuojančių automobilių vairuotojų blaivumą alkoholio matuokliais tikrino pasieniečiai. Nespėjusiai išsiblaivyti lietuvei jie važiuoti neleido ir uždarė į kalėjimą.

Iš Klaipėdos keltas plaukė į Švedijos Karlshamno uostą. Iš ten iki Švediją ir Daniją jungiančio tilto teko važiuoti apie 180 kilometrų.

Dvi Skandinavijos valstybes jungiantis beveik 17 kilometrų ilgio Oresundo tiltas buvo pastatytas 2000-aisiais, darbai kainavo 26 milijardus Danijos kronų (apie 12 milijardų litų).

Kelionė šiuo tiltu - mokama. Už transporto priemonės važiavimą į vieną pusę reikėjo susimokėti 260 Danijos kronų (117 litų).

Įvažiavus į Danijos Karalystei priklausančią Zelandijos salą, kurioje įsikūrusi sostinė Kopenhaga, iki ūkio teko važiuoti dar apie 40 kilometrų.

Danijos reljefas panašus į Lietuvos. Tuo tarpu Švedijoje pakelėse stūkso daug didžiulių akmenų ir akmeninių kalvų.

Šiose Skandinavijos valstybėse pastatyta daug vėjo jėgainių, gaminančių elektros energiją. Jėgainės stovi ne tik sausumoje, bet ir Baltijos jūroje.

Danijos miestus jungia puikios magistralės, kelio ženklai neleidžia pasiklysti.

Ekologinį ūkį, kuriame turėjome dirbti, pasiekėme be problemų.

Kelių dešimčių palapinių miestelyje mus pasitiko ten dirbantis lietuvis. Jis atvežė medinių padėklų ir paaiškino, kad ant jų reikia statyti atsivežtas palapines.

Padėklai reikalingi apsisaugoti nuo galimų potvynių. Lietui lyjant ant žemės pastatytos palapinės ir jose pakloti pripučiami čiužiniai sušlaptų.

Įsikūrę apžiūrėjome patalpas. Ūkiniame pastate įrengtoje virtuvėje-valgykloje buvo daugybė stalų su kėdėmis, pakraščiuose pristatyta šaldytuvų atsivežtiems produktams laikyti.

Darbininkams maistui gamintis buvo dujinės viryklės, mikrobangų krosnelės.

Pagalbinėse patalpose įrengti tualetai ir dušai, pastatyta automatinė skalbimo mašina.

Iš Lietuvos atsivežtą maistą - mėsos ir žuvies konservus, dešras, sūrius, šaldytus karbonadus, pomidorus, agurkus ir duonos kepalus - susidėjome į šaldytuvus ir šaldiklius.

Kruopas, makaronus, aliejų, greitai paruošiamas sriubos ir košių pakelius, bulves sukrovėme į lentynas.

Dauguma lietuvių maistui gaminti atsivežė savo puodus ir keptuves. Nors ūkio šeimininkai taip pat buvo jų parūpinę.

Kone ant kiekvieno stalo stovėjo elektriniai virduliai. Kiekvienas rytas prasidėdavo kavos gėrimu.

Lietuvos ir Danijos laikas skiriasi viena valanda. Į darbą teko keltis apie 5 valandą ryto, gimtinėje tuo metu buvo 6 valandos.

Į už 4 kilometrų esančias plantacijas vykome savo mašinomis. Jų neturinčius veždavo ūkio transportas. Braškes skinti pradėdavome 6 valandą vietos laiku.

Priklausomai nuo ūkio gauto užsakymo iš parduotuvių, braškes skindavome įvairų laiką. Trumpiausiai teko dirbti iki 9, ilgiausiai - iki 13 valandos.

Nuo braškių laukuose iškritusios gausios rasos gindavomės neperšlampamais drabužiais. Jie gelbėdavo ir pradėjus lyti.

Danas ūkininkas dirba 60 hektarų žemės plotą.

Vienas braškių laukas yra kelių hektarų dydžio. Aplink kiekvieną uogų kelmą ir takeliuose prikreikta šiaudų. Jie braškes saugo nuo purvo.

Prieš pradėdamas dirbti kiekvienas naujas darbuotojas išklausydavo instruktažą. Į popierines dėžes, kuriose tilpo po 10 indelių, reikėjo skinti ne mažesnes nei 2,5 centimetro dydžio braškes. Prie kiekvienos uogos turėjome palikti lapelius ir maždaug 1,5 centimetro ilgio kotelį.

Į kiekvieną indelį reikėjo priskinti daugiau nei pusę kilogramo uogų.

Dėžutė braškių turėjo sverti apie 6,2 kilogramo.

Kartu su dėžute uogoms skynėjai imdavo ir kibirėlį. Į jį buvo skinamos nestandartinės - mažos, pažeistos braškės.

Pirmąją dieną skinti uogas sekėsi sunkiai. Nors buvo nemažos, jų pavyko pririnkti tik 3 dėžutes. Tuo tarpu senbuviai pilnas dėžutes braškių nešė vieną po kitos.

Už priskintą dėžutę braškių gaudavome po pilką, už kibirėlį - geltoną žetoną. Darbo dienos pabaigoje juos suskaičiuodavome ir užsirašydavome priskintų braškių kiekį.

Ūkio savininkai darbuotojus aprūpindavo guminėmis pirštinėmis.

Pirmąją savaitę prie tokio darbo nepratusius lietuvius pradėjo kamuoti nugaros, kojų raumenų skausmai. Uogas skynėme atsiklaupę, atsitūpę, pasilenkę, kartais tiesiog tarpuvagyje atsisėdę ar net prigulę.

Keliais šliaužiojantiems uogų skynėjams labai pagelbėjo ant kelnių prisisiūti antkeliai su porolonu. Jie sumažino kelių skausmą.

Ne vienas lietuvis pripažino, kad šis darbas - ne iš lengvųjų. Tačiau aukodami savo atostogas jie važiavo užsidirbti.

9 valandą buvo daroma 15 minučių pertrauka užkąsti ir atsigerti kavos. Tuo metu rūkaliai galėjo pasilepinti cigaretės dūmu.

Darbo metu, skinant uogas, rūkyti draudžiama, kad neužgesintos nuorūkos nepadegtų šiaudų. Negalintys ilgai tverti be dūmo parūkyti galėjo priskynę pilną braškių dėžutę.

Priskintas braškių dėžutes priiminėdavo šiame ūkyje jau daugelį metų dirbantys lietuviai. Jie tikrino uogų svorį ir kokybę.

Braškes skynėme iki pietų.

Valandą ar ilgiau papietavus, buvo galima užsidirbti papildomai: ravėti pirmametes braškes, brokolius, kukurūzus, iš braškynų rauti usnis, karpyti šiemet pasodintų braškių daigų žiedus, skinti žirnius ir juos fasuoti.

Ūkis į parduotuves pats pristatydavo išfasuotus žirnius ir priskintas braškių dėžutes.

Popietinius darbus dirbti buvo galima tik 4 valandas.

Nuovargį vakarais nuimdavo šlakelis degtinės ar trauktinės. Alkoholio atsivežėme iš namų. Danijos parduotuvėse degtinė labai brangi, ji kainuoja apie 110 kronų (apie 50 litų).

Piniginę teko paploninti ir pristigusiems rūkalų. Pakelis cigarečių kainuoja 32 kronas (apie 15 litų).

Labai pravertė pasiimti vaistai: skausmą mažinantys tepalai, tabletės virškinimui gerinti, galvos skausmui malšinti.

Vienai lietuvei nuo darbo ištino kojos. Ją gelbėjo bendradarbių turėtos skysčius iš organizmo varančios tabletės ir speciali tokio pat poveikio arbata.

Duonos, batonų ir bandelių plantacijose dirbusiems lietuviams kone kasdien nemokamai atveždavo uogas pirkusios kepyklos savininkai.

Pirkti maisto važiavome į už kelių kilometrų esančiame kaimelyje įsikūrusią parduotuvę „Netto“.

0,33 litro talpos daniško alaus butelis kainuoja šiek tiek daugiau nei 2 kronas (apie 1 litą). Tačiau perkant reikia dar sumokėti vieną kroną (0,45 lito) užstato už stiklinę tarą. Šiuos pinigus parduotuvėje grąžina parduodant butelį.

9 procentų riebumo 400 g grietinės indelis kainuoja 16 kronų (apie 7 litus). Daniška grietinė primena lietuvišką naminę.

Tačiau pienas - beskonis, pigesnės dešros - sprangios. Jų kainos panašios kaip Lietuvoje.

Danų parduotuvėse nei kefyro, nei varškės neradome.

Liepos pradžioje prekybos centruose prasidėjo nuolaidų sezonas. Drabužių buvo galima įsigyti daug pigiau nei Lietuvoje.

Odines striukes pigiausiai moterys pirko už 300-400 kronų (135-180 litų). Nuolaidos siekė daugiau nei po 1 tūkst. kronų (450 litų).

Daug lietuvių vyko į netoliese esantį prekybos centrą „City 2“ įsigyti skaitmeninių fotoaparatų. Su nuolaida jie kainavo po 500 kronų (225 litus), už atminties kortelę teko pakloti dar po 100 kronų (45 litus). Kuro kainos Danijoje pora litų didesnės nei Lietuvoje.

Į Danijos ūkį suvažiavę dirbti lietuviai buvo draugiški ir sąžiningi.

Vagysčių nepasitaikė, nors išvažiuojant į braškynus kiekvienoje palapinėje buvo paliekamos piniginės su pinigais ir asmens dokumentais, mobiliojo ryšio telefonai.

Su namuose likusiais artimaisiais galima buvo bendrauti internetu. Virtuvėje stovėjo kompiuteris, iš vakaro buvo galima kitai dienai užsirašyti norimą juo naudotis laiką. Vienam žmogui buvo skiriama po 15 minučių.

Plušėdami Danijoje nepamiršome savo šalies švenčių. Paminėjome Jonines bei Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.

Ūkio šeimininkas lietuviams leido sukrauti ir deginti Joninių laužą. Kartu su savo darbuotojais jis linksminosi vakarėlyje iki paryčių.

Danai lygiadienį, jų šalyje vadinamą Hanso diena, taip pat mini degindami laužus. Visoje šiai valstybei priklausančios Baltijos jūros pakrantėje, maždaug kas 500 metrų, buvo sukrauti laužai.

Sutemus Danijos sostinėje Kopenhagoje buvo šaudomi fejerverkai. Jie matomi už kelių dešimčių kilometrų.

Valstybės diena sutapo su ūkio savininko kasmet rengiamu braškių vakarėliu. Jį ūkininkas rengia braškių skynimo sezono viduryje, kol dar nepradėję išsivažinėti darbuotojai.

Vakarėliui buvo nuskusti 6 kibirai daniškų bulvių ir pagaminti lietuviški cepelinai.

Ūkio šeimininkas nupirko avį ir ją savo darbuotojams iškepė ant laužo.

Lietuviai Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną linksminosi klausydamiesi ne tik lietuviškų dainų įrašų.

Ūkyje maždaug 15 metų dirbantis juodaodis Tobijas iš Tanzanijos su draugais mums surengė afrikietiškų dainų ir šokių koncertą. Jie grojo pačių pasigamintais būgnais iš jaučių odos.

Juodaodžiams labai patiko cepelinai su lašinukų padažu. Tik jie prie šio patiekalo dar įsidėjo virtų bulvių.

Po abiejų švenčių ūkio savininkas lietuviams leido pailsėti.

Ūkio savininkas porą kartų per savaitę organizuodavo šokių vakarus. Antradieniais mokėmės šokti svingą, ketvirtadieniais - tango.

Pamokas vesdavo iš Kopenhagos atvykę profesionalūs salsos ir svingo mokytojai.

Ūkininkas leido pasiimti laisvadienių, kad susipažintume su Danijos sostine Kopenhaga.

Todėl turėjome progos aplankyti garsųjį Undinėlės paminklą, apžiū-rėti karalienės Margaretės II rezidenciją - Amalienborgo rūmus, Rosenborgo pilį, kur saugomos karališkosios brangenybės, ordinai bei kitos vertybės, pasilinksminti Tivoli atrakcionų parke.

Taip pat susipažinome su Zelandijos salos šiaurėje, prie jūros įlankos, maždaug už 15 kilometrų nuo ūkio, įsikūrusia senąja vikingų sostine Roskilde. Ši savivaldybė bendradarbiauja su Pasvaliu.

Gotikinėje Roskildės katedroje ilsisi visų Danijos karalių palaikai.

Pailsėti ne kartą rinkomės ir Baltijos pajūrį.

Danams darbo dienos pabaiga - šventas dalykas.

Prieš 17 valandą užsukę į Roskildės katedrą likome it musę kandę, darbo laikas baigėsi ir mums nebuvo leista pasigrožėti senovinio statinio architektūra bei jame atgulusių karalių amžinojo poilsio vietomis.

Vos laikrodžio rodyklei priartėjus prie 17 valandos, katedros darbuotoja lankytojams parodė duris. Moteris dirbti viršvalandžių nepanoro, nors, be mūsų, kelių lietuvių, maldos namuose dar vaikščiojo grupė turistų iš Azijos.

Viena lietuvė po pirmo apsilankymo Kopenhagoje sakė, kad Danijos sostinėje, palyginti su Vilniumi, vairuoti nebaisu, nėra automobilių kamščių.

Daug Kopenhagos gyventojų į darbą važinėja dviračiais. Ši transporto priemonė gana populiari. Dviratininkams gatvėse specialiai įrengti važiavimo takai, dvirates transporto priemones jie palieka tam skirtose aikštelėse.