Jo požiūriu, lietuviškos eilės taip gerai neskambančios. Didžiuodamasis aiškina: leidybą parėmė Švenčionių meras Vytautas Vigelis.
„Mūsų meras yra baigęs Muzikos akademiją. Jis jautrus menui ir remia kiekvieną su kultūra susijusį projektą“, – didžiuodamasi sako man viena išsilavinusi švenčioniškė.
Eiliuotoje brošiūroje galūnės sutampa tobulai.
Visa kita ten tobulai nesutampa. Jeigu Švenčionių „poeta“ posmų būtų pririmavęs lietuviškai, jo poezija skambėtų taip pat beviltiškai.
Tačiau tą rusišką knygelę tenka pasiimti su savimi – į dantis dovanojamam arkliui verčiau nežiūrėti, kol esi viešnia.
Lovatiesės – krašto puošmena
Laimė, pirmiau, nei man įbrukama mero remta produkcija, susitinku nuostabią moterį – muziejininkę Ingą Kujelienę iš Švenčionių krašto „Nalšios“ muziejaus.
Moteris dėlioja unikalias senovines šio krašto lovatieses – jos tuoj bus fotografuojamos didelės apimties leidiniui su spalvotomis nuotraukomis, kad ilgam išliktų kitų kartų atmintyje.
Meras prisidėjęs ir prie šio projekto – katalogo „Nalšios“ muziejaus audiniai“, kurį 32 metų moteris rengia leidybai.
Mero ir muziejininkės garbei, – puikaus ir iš tiesų gerbtino projekto.
Jauna moteris taip meiliai kilnoja unikalias Švenčionių krašto drobes, talentingai išaustas, kad esu pasirengusi merui atleisti už vietinių „poetų“ palaikymą.
Mokytoja buvo reikli
Inga sako: tikra laimė tekusi, kad ji dar spėjusi pasimokyti austi iš senosios Švenčionių krašto audėjos Aleksandros Kudabienės.
Į gyvenimo pabaigą senučiukė buvusi priekabi mokytoja.
„Ko tu čia nesupranti? Žiūrėk į nytis ir viskas bus aišku!“ – pykdavusi, kai Inga bandydavusi pasitikslinti kokią smulkmeną.
Tačiau širdies gelmėse lėtadarbę kruopščiąją Ingą labai vertinusi.
„Šitoji sukurta austi. Kiekvienas siūlelis jai gula kaip per dailyraščio pamoką. Dabar tokių nėra. Laimė, jinai liks ir mokys kitas, kai aš mirsiu“, – sakydavusi senoji A.Kudabienė kaimynėms.
Dar prieš tai nepakančiu tonu išrėžusi mokinei pamokslą dėl neatidumo.
Inga taip ir daro: senolės jau nebėra, o tikslingoji Kudabieės mokinė austi muziejuje moko kitas mergiūkštes.
Sutuoktinio įprašiusi pagaminti audimo stakles pagal muziejinius pavyzdžius.
Skubėti reikia lėtai
Susikaupusi. Atidi. Turinti nesuvokiamos kantrybės gyventi lėtai.
„Lėkti nežmonišku tempu yra klaida. Jei žmonės dirbtų neskubėdami, jie nuveiktų tuos pačius darbus, tik tobuliau.
Nesigailiu, kad neišvažiavau iš Švenčionių ir galiu gyventi šito krašto ritmu“, – sako rimtoji Inga.
Apkabinusi ryškių spalvų ir šiek tiek slaviškų raštų šio krašto gūneles arkliams dengti, moteris neša jas į pievą fotografuoti. Atsargiai, tarsi sūpuotų ant rankų tris savo pačios dukteris.
Gūnelių tiek daug, o subtilioji jų saugotoja – tik viena. Bet užtat – reto atidumo ir vidinės pusiausvyros. Moka mintis dėstyti ir vaikščioti lėtai – kad nė vienas gūnelės siūlas neužkliūtų, kad neatsargus saulės žvilgsnis neišblukintų nė vieno ryškaus potėpio.
Geroji cerkvės dvasia
„Nuvesiu tave pas dar vieną stebėtiną moterį – popo dukterį Aną Daniluškiną.
Kitos tokios nerasi visoje Lietuvoje“, – sako man kita muziejaus darbuotoja istorikė Nadežda Spiridovienė.
Ir atveda į sustingusią epochą, kurioje laikrodžiai seniai sustoję, o širdys – dar tvaksi, rusiškai karštos. Kita Švenčionių erdvė ir laikas atsiveria Švč.Trejybės cerkvėje.
Jos raktus turi vienintelis žmogus – popo duktė.
Ji prižadina šešėlius cerkvėje prieš aušrą, apsikabina ikonas, šluosto dulkes nuo šventųjų paveikslų ir rūpinasi, kiek centimetrų per parą įlinko senovinės cerkvės grindys.
Anai neramu, ar cerkvės pamatai atlaikys, kol užges jos ir sesers Galinos gyvenimas.
Ar bus kam guosti nuliūdusius slaviškų veidų šventuosius, kai jiedvi palydės į kapus smarkiai praretėjusi cerkvės bendruomenė?
Į Lietuvą atvijo karas
„Jei numirtume, nebūtų kam šluostyti dulkių Švenčionių cerkvėje.
Verktų žemelėje tėvelio popo širdis“, – sako 81 Ana Daniluškina.
Iš tiesų rusės pavardė Tkačenko – pagal vyrą. Bet Aną visi vadina Daniluškina. Ji – Švč.Trejybės cerkvės popo Aleksandro Daniluškino, žmogaus legendos, duktė.
Puošniai atrodanti bizantinio stiliaus Švenčionių cerkvė klestėjo, kol ja rūpinosi prieš 20 metų miręs popas.
Jį drąsiai būtų galima vadinti disidentu ir idealistu, kurį likimas prieš jo valią atbloškė į svetimą kraštą.
Popo šeimą į Lietuvą atvijo ne noras gyventi patogiau, o karas. Vokiečiai Kursko žemių rusus sukišo į gyvulinius vagonus ir atvežė iki Alytaus. Būtų išvežę dirbti į Vokietiją, bet nespėjo.
Popas Daniluškinas su šeima atsidūrė Švenčionyse.
Dirbo juodus darbus
Jo šeima gyveno įprastą ruso šventiko gyvenimą – buvo persekiojami Sovietų Rusijoje.
Šnairai juos sutiko ir Sovietų Lietuva.
Popas vadovavo cerkvei nuo 1943 iki 1978 metų. Jį gerbė visų tautybių šio krašto žmonės.
Popaitės patarnaudavo cerkvėje slapta nuo sovietų valdžios ir dirbo pačius juodžiausius darbus, kad išgyventų.
„Mes ne okupantės. Mes – šventiko dukterys.
Kai per televiziją žiūriu rusiškas programas, gaudyte gaudau žinias apie cerkvių gyvenimą Rusijoje“, – išdidžiai sako Ana.
Filmo taip ir neparodė
Išėjusi iš cerkvės vėsos į tvankią dieną, „Nalšios“ muziejaus sienoje aptinku ekraną – tokį televizorių su mygtuku. Jį paspaudus aš turėčiau pamatyti filmą „Keliaukime po Švenčionių kraštą“. Bet filmo nėra nei tą dieną, nei kitą dieną.
Bemaigančią mygtuką mane ir aptinka kokių šešiolikos metų Švenčionių skeptikas Gotaras Petruninas.
Jo protas – racionalus, o požiūris – skeptiškas: „Nevark – neįjungsi. Kai turizmo centro moterys paleidžia televizorių, jį tuoj pat alumi ar kitokiais skysčiais apipila girti bernai“.