Tuo tarpu milijonai Kinijos sostinės gyventojų paslapčia svajos, kaip kokiu nors būdu pramiegoti jų įprastinį gyvenimo ritmą sutrikdžiusią šventę.
O pastarosiomis savaitėmis bluostą kažin ar sudėjusiems Kinijos komunistų partijos lyderiams gali tekti keikti lyg specialiai viską sugadinti norinčius jų kritikus.
Iš tiesų: Pekinui iki šiol puikiai sekėsi vadinamosiose perauklėjimo stovyklose „tikrųjų“ gyvenimo tiesų pamokyti priešgyniauti linkusius kinus.
Tačiau priekabių vis ieškančių vakariečių taip lengvai neišmuštruosi...
Kažin ar tais 2001-aisiais, kai Kinijai buvo suteikta teisė rengti 2008 metų vasaros olimpines žaidynes, Pekinas suvokė, ką gavo. Ir į kokį rizikingą žaidimą jis įsivėlė.
Ar tada kas manė, kad ant kortos gali būti pastatytas Kinijos vardas, tarptautinės bendruomenės lyderių, verslo atstovų ir pačių kinų pasitikėjimas savo šalimi.
Troškimas visam pasauliui parodyti, į kokią didybę išaugo Kinija, tuo metu buvo gerokai stipresnis.
Tarptautinė bendrija irgi jautė, kad nebegalima nesiskaityti su viena didžiausių pasaulio ekonomikų.
Tačiau niekas niekada nežadėjo tylėti ir nuolaidžiauti dėl to, kas ydinga drakoniškoje supergalybėje.
Ir netylėjo. Praėjusį mėnesį įtakinga tarptautinė organizacija „Amnesty International“ skėlė antausį Pekinui.
Jį pajuto ir tie, kurie vylėsi, jog olimpiada taps geriausia proga pasikeisti žmogaus teises prispaudusiai šaliai.
Organizacija nurodė, kad prisidengdamas olimpiados saugumu Pekinas ėmėsi tik dar labiau vaikyti ir smaugti politinius aktyvistus, o perauklėjimo stovyklos toliau pilnėja.
Savotišku butaforinių reformų įkaitu tapo ir Tarptautinis olimpinis komitetas.
Taip ir lieka iki galo neaišku, kokie susitarimai Pekiną padrąsino sulaužyti anksčiau duotus pažadus užsienio žurnalistams per žaidynes garantuoti visiškai laisvą prieigą prie interneto.
Po kilusio skandalo Pekinas puolė taisytis ir raginti užsienio žurnalistus objektyviai nušviesti įvykius Kinijoje.
Tuo pat metu Kinija puola visus tuos, kurie drįsta abejoti jos pasirinkta kryptimi.
Pekinas bando pabrėžti ištraukęs 300 mln. savo piliečių iš didžiausios žmogaus nelaisvės – skurdo.
Negana to, Komunistų partija jau leido suprasti, kad neleis kitų šalių lyderiams lįsti į svetimą daržą.
Būtent tokį įspėjimą Pekinas neseniai pasiuntė JAV, kai prezidentas G.W.Bushas savo šalyje susitiko su grupele kinų disidentų.
Ar tai ne aiški žinia ir kitiems pasaulio lyderiams?
Tiems, kurie netgi žadėjo nuvykę į olimpiados atidarymą išbarti pagrindinių žmogaus teisių principų vis neįsimenančius Kinijos lyderius.
Kita vertus, drąsūs ir ugningi Pekino pareiškimai yra skirti ir pačios Kinijos vidaus vartojimui.
Juk dar 1949 metais nuskambėjo didžiojo Mao didingas patikinimas: „Daugiau neleisime, kad mūsų tauta būtų engiama ir įžeidinėjama“.
Šio tikslo vedami šimtai Kinijos atletų iki olimpiados liejo devintą prakaitą. Jie olimpiadoje sieks, kad visa šalis didžiuotųsi didžiausiu aukso medalių skaičiumi.
Dalyvauti ir laimėti buvo raginti net tie kinų sportininkai, kurie iki žaidynių Pekine ketino baigti sporto karjerą.
Aukotis buvo priversti ir tie, kurie savo veikla ir įpročiais kaip nors trukdė didingiems olimpiniams planams ar naujajam Pekino veidui.
Štai šimtams restoranų iš savo valgiaraščių teko išbraukti vakariečius šokiruojančius šunienos patiekalus, o dėl gero burnos kvapo vietiniai nebevalgo česnakų.
Pasiruošti žaidynėms 40 mlrd. dolerių skyręs Pekinas atnaujino metro, geležinkelių linijas ir oro uostus, miestiečių akyse lūšnynai virto išblizgintomis aikštėmis.
O tie, kurių namai stojo skersai kelio didingiems olimpiniams objektams, patyliukais susikrovė lagaminus.
Pekine nepamurmėsi. Tuo jau įsitikino dešimtys prieš iškeldinimą protestuoti bandžiusių ir greitai sutramdytų vietos gyventojų.
Šalyje, kur labai lengva būti perauklėjamam, rizikuoti ryžtasi ne kiekvienas.
Tad ir džiaugiasi tie, kurie nereikalauja per daug.
Neseniai 24 pasaulio šalyse atlikta apklausa parodė, kad kinai yra labiausiai savo valstybės pasirinkta raidos kryptimi patenkinta tauta.
Tokių kinų – beveik 90 procentų.
Dauguma jų greičiausiai niekada ir neišgirs arba tiesiog numos ranka, kai atkakliausi mėgins pralaužti Pekino suręstas protestų barikadas.
Dalis stos mūru ir niekins Kinijos didybės nenorinčius pripažinti ir milžiniškų pastangų surengti sporto šventę neįvertinančius vakariečius.
Komunistų valdžia šaudys propagandos salvėmis, sutrikęs Tarptautinis olimpinis komitetas prašys rimties, o likęs pasaulis ieškos naujų senosios Kinijos ženklų.
Didysis žaidimas prasideda. Ar jį laimės Kinija, sužinosime jau netrukus.