Vidury kiemo - gėlo vandens šaltinis

Pirmą kartą žemdirbiai galėjo pretenduoti ir į Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“.

Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas - nauja programa. Rizikos vandens telkiniai - tai tokie vandens telkiniai, kuriems dėl neigiamos žmogaus veiklos kyla užterštumo grėsmė.

Šalies žemdirbiams, kurių ūkio valdos pakliūva į rizikos vandens telkinių apsaugos zoną ir kurie įsipareigoja dalyvauti jų būklės gerinimo programoje, mokama ES parama.

Parama jiems bus mokama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“.

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šįmet pagal šią programą pateiktos 88 paraiškos. Bendras deklaruotas plotas siekia 475,89 ha.

Paramos dydis šioje priemonėje dalyvaujantiems sieks 118 EUR, arba per 400 Lt už vieną hektarą.

„Keturi šimtai litų už hektarą!“ - suplojo delnais Dalia Jakovleva. Ji nelaukė ir nesitikėjo kada nors gauti paramą už tai, ką pati brangino ir saugojo savo sodyboje.

Iš pirmo žvilgsnio Dalios ir Dimitrijaus Jakovlevų sodyba niekuo nesiskiria iš kitų Stebeikių kaimo (Kruonio sen., Kaišiadorių r.) vienkiemių. Stovi ji vidury laukų, šalia - nei ežero, nei kokio kito vandens telkinio.

Tiktai šermukšnis vidury kiemo raudonuoja kaip niekur.

„Ateikite“, - pakvietė mus Dalia. Už šermukšnio pulsavo šaltinis. It ledas jo vanduo karštą dieną gaivino ir stiprino.

„Mūsų vanduo - be nitratų: buvau nunešusi jį chemijos mokytojai“, - reikšmingai tarė vyriausioji Jakovlevų duktė septyniolikmetė Diana.

Po šermukšniu sutūpė ir kitos Dalios ir Dimitrijaus atžalos: už Dianą penkeriais metais jaunesnė Džiastina, septynerių Daina ir penkerių Deimantė.

Iš ąsočio Dalia liejo vandenį į jų ištiestus delnus, šios krykštė, prausėsi šaltinio vandeniu ir gėrė jį. Jakovlevų šeima vertina vidury jų kiemo ištryškusio šaltinio švarų vandenį ir jį saugo.

Šaltinis yra dengiamas ne tik dangčiu - jis yra iš lentų sukaltame name.

Įeidama į jį Dalia į šalį nuspiria šlepetes. Vandens ji eina basomis.

Žemiau šaltinio, sakė Dalia, yra tvenkinys. Jis apaugęs krūmais, todėl iš tolo nematyti.

Tvenkinys neturi aiškių kranto ribų. Tai tiesiog pievose pasklidusi pelkė.

„Šiose vietose - labai aukštai paviršinis vanduo“, - paaiškino Dalia.

Pakilęs jis apsemia dalį ūkininkų laukų.

D. ir D.Jakovlevai turi 11,5 ha nuosavos žemės, tačiau jos nebedirba. Ne tik todėl, kad iš jos mažai ką gausi: slėniuose vanduo telkšo iki vasaros, o ant kalnelių auga tik katpėdėlės ir čiobreliai.

„Antai kaimynas aplink kūdrą rugius augina. Aria ir tręšia - kas iš tokios kūdros? Net varlės joje nekurkia“, - kalbėjo Dalia.

Rugių anei kitų javų Jakovlevai neaugino, tačiau gyvulius ganė. Ir nemažai jų turėjo.

„Pradžioje puolėme laikyti karvių, kiaulių“, - prisiminė ūkininkavimo pradžią Dalia.

Smulkutė 35 metų moteris, savo sudėjimu mažai kuo besiskirianti nuo savo vyresnėlės septyniolikmetės dukters, nesukurta fiziniam darbui. „Kartą karvė stipriau trūktelėjo, ir pakako, kad visiems laikams iš peties prarasčiau jėgą“, - pasiguodė ji.

Trejais metais už ją vyresnis Dimitrijus tapo antros grupės invalidu, todėl šeima vietoj karvių nusprendė laikyti mažiau priežiūros ir jėgos reikalaujančias ožkas.

Dabar Jakovlevų vaikus džiugina 10 ožkų ir ožiukų. O jau ožys, ožys! Ragai jo kaip sumedžioti geidžiamiausio avino pasaulyje - Marko Polo ar Tian Šanio kalnuose.

Ožkos gražiai nugraužia, bet neišmindo šaltiniuotų Jakovlevų pievų. O tai idealiai atitinka ES remiamos rizikos vandenų apsaugos programos sąlygas.

Ne dėl jų, žinoma, Dalia saugojo savo žemėje trykštantį vandenį - dėl vaikų. „Mes ir daržų niekada netręšėme“, - sakė ji.

Ūkininkė nesigilino, tad ir negalėjo mums pasakyti, kur yra tas rizikos vandens telkinys, už kurio saugojimą mokama ES parama. To teko klausti rizikos vandens telkinius identifikuojančios Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros specialistų.

„Kruonio seniūnijoje yra vienintelis rizikos vandens telkinys. Jis yra netoli Stebeikių kaimo. Tai - Kruonės upelio atkarpa nuo Ymastos intako iki pat Kruonės žiočių Lapainios upelyje“, - atsakė Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Liutauras Stoškus.

D.Jakovleva deklaruodama savo žemę pati nebūtų sugalvojusi pretenduoti dar ir į paramą pagal „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimo“ programą. Tai jai patarė seniūnijos specialistė.

„Gausite truputį daugiau nei už deklaruotas pievas“, - pasakė. Anksčiau už deklaruotas pievas Jakovlevai gaudavo po 290 litų už ha.

Paviršiniai rizikos vandens telkiniai

Paviršiniais rizikos vandens telkiniais vadinami tokie telkiniai, kurie dėl neigiamo žmogaus veiklos poveikio neatitinka (arba kuriems kyla grėsmė) teisės aktuose nustatytų vandens kokybės reikalavimų.

Paviršiniai rizikos vandens telkiniai išskiriami dėl:

* pasklidosios taršos (sukeltos daugiausia dėl žemės ūkio veiklos);

* sutelktosios taršos (vandens taršos miestų ir pramonės objektų nuotekomis);

* upių hidrologinio režimo reguliavimo (užtvankų ir hidroelektrinių įrengimo ant upių);

* vandens paėmimo (Lietuvoje Drūkšių ežeras laikomas vienu iš nedaugelio paviršinio vandens paėmimo šaltinių, kuris daro didelę įtaką vandens telkiniui. Ežero vanduo naudojamas Ignalinos AE reaktoriui aušinti).

* Valstybinį aplinkos monitoringą paviršiniuose vandens telkiniuose, kurio metu renkami duomenys, pagal kuriuos sprendžiama, ar telkiniai priklauso rizikos grupei, ar ne, šalyje organizuoja, koordinuoja ir vykdo Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūra ir regionų aplinkos apsaugos departamentai, Jūrinių tyrimų centras.

* Šiuo metu preliminariai identifikuota 790 (jų sąrašas nuolat tikslinamas) paviršinių rizikos vandens telkinių.

* Daugiausia paviršinių rizikos vandens telkinių (75 proc.) atsiranda dėl miestų ir juose esančių pramonės įmonių taršos, tačiau tai daugiausia trumpos upių atkarpėlės.

* Nors paviršiniai rizikos vandens telkiniai dėl žemės ūkio taršos sudaro 22 proc. visų paviršinių rizikos telkinių, jų baseinai užima net apie ketvirtadalį-penktadalį šalies ploto.

* Daugiausia tokių probleminių telkinių yra derlingose lygumose (Mūšos-Lielupės, Nevėžio, Šešupės, Bartuvos baseinai ir pabaseiniai), kuriose atitinkamai ir labiausiai išplėtotas žemės ūkis Lietuvoje. Ypač tokių telkinių daug Joniškio, Pasvalio, Pakruojo (Mūša-Lielupė), Radviliškio, Kėdainių, Panevėžio (Nevėžis), Raseinių (Dubysa), Vilkaviškio (Šešupė) ir Skuodo (Bartuva) rajonų savivaldybių teritorijose.

Reikalavimai pareiškėjams

Pareiškėjai, dalyvaujantys KPP priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programoje „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“, paramos prašyti gali tik už tą daugiamete ganykla arba pieva verčiamos žemės plotą, kuris patenka į rizikos vandens telkinio baseiną ir kuris prieš metus buvo naudojamas žemės ūkio produkcijai gaminti ir deklaruotas tiesioginėms išmokoms gauti.

Per įsipareigojimų laikotarpį galima sumažinti ne daugiau kaip 3 proc., o padidinti ne daugiau kaip 2 ha paramos paraiškoje nurodyto bendro ploto. Didinant plotą daugiau nei 2 ha, reikia teikti naują paraišką, įsipareigojimų laikotarpis iš naujo skaičiuojamas naujai deklaruotiems plotams, o anksčiau pateiktos paramos paraiškos (paraiškų) įsipareigojimų laikotarpis neprasitęsia.

Pagal priemonės įgyvendinimo taisykles, pirmaisiais dalyvavimo programoje metais pareiškėjai privalo pasėti daugiametes žoles iki liepos 1 d.

Įveistoje daugiametėje ganykloje draudžiama naudoti pesticidus ir trąšas.

Antraisiais ir paskesniais metais po pasėjimo pirmą žolę privalu nupjauti ir ją išvežti iki rugpjūčio 1 d.

Antrą žolės pjovimą galima pradėti ne anksčiau kaip rugpjūčio 15 d. ir šienavimą baigti ne vėliau kaip rugsėjo 30 d. Iki šios datos būtina išvežti ir antros pjūties žolę.

Jei daugiamete ganykla arba pieva paverstas laukas bus naudojamas gyvulininkystės tikslais, žemdirbiai gali plėtoti tik ekstensyvią gyvulininkystę (ne daugiau kaip 1 sąlyginis gyvulys (SG)/1ha).

Šios programos įsipareigojimų privalu laikytis ne mažiau kaip 5 kalendorinius metus, paraišką paramai gauti reikės teikti kasmet. Pareiškėjai turėtų atkreipti dėmesį, kad veiklą vykdyti reikia tame pačiame paraiškoje nurodytame plote (t.y. tuose pačiuose nurodytų kontrolinių žemės sklypų laukuose).

Liutauras Stoškus,

Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros direktorius

„Ežerai, upės yra ne mažesnis turtas nei pasėliai ar galvijų bandos. Dėl taršos nyksta vandens augalų, gyvūnų rūšys. Vandens telkiniai sparčiai dumblėja ir tampa mirusiomis teritorijomis, kur ne tik gyvūnui, bet ir žmogui nėra ką veikti. Specialistai tai vadina aplinkos degradacija.

Tuose vandens telkiniuose, kurie įvardijami kaip rizikos vandens telkiniai, savaiminiai apsivalymo procesai jau yra nebepakankami. Jie nebekompensuotų žmogaus ūkinės veiklos padarinių ir kyla jų praradimo grėsmė.

Agitacijomis neteršti aplinkos, kurioje gyvename, vargu ar ką pasieksime. Turi būti efektyvūs ir paprasti skatinimo mechanizmai. Vienas jų numatytas KPP priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programoje „Rizikos vandens telkinių gerinimas“.

Taršos pasekmių šalinimas kainuoja šimtus kartų daugiau nei apsisaugojimo nuo tokių reiškinių priemonės.

Siekiant mažinti rizikos vandens telkinių taršą ūkininkai skatinami diegti ekologinio ūkininkavimo praktiką ir aplinką tausojančias ūkininkavimo formas.

Kiekvienas ūkininkas turėtų suprasti, kad arti, ganyti, tręšti, juo labiau naudoti pesticidų šalia vandens telkinių nedera“.

Nacionalinės mokėjimo agentūros apmokėta informacija.