Branda yra didelis lobis. Pamenu: ankstesniuose metuose buvome lyg jauno derliaus vynas. „Beaujaulais arrive!!!”, vieną rudenio dieną sušunka restoranų savininkai, ir tą patį vakarą prancūziško vyno gurmanai miniomis suplaukia ragauti jauno šiuometinio vynuogių derliaus vyno. Taip ir mes panašiai prieš septynerius metus godžiai supuolėme prie atrasto dieviškojo šaltinio - ad Fontes!
Ilgainiui nebrandus entuziazmas pradėjo išsivadėti, o ir piktavaliai niekdariai iškasė karo kirvį. Tačiau troškimas siekti Dievo palaimos džiaugsmo jokiu būdu neišgaravo. Kantrių ieškojimų, darbo ir priešiškumų akivaizdoje ėmė bręsti pats troškimas. Juk nieko nėra palaimingesnio nei mylinčio Dievo artumas! Toks buvo, toks ir išlieka “Ad Fontes” studijų savaitės tikslas.
Štai taip ir brendome lyg išslėgtas ir į ąžuolines statines supiltas vynuogyno vaisius. Žmogiškaja prasme: nepajudinama viltis, darbštumas, pastovumas, ištikima draugystė subrandino sielų bendruomenę, kuriuos būtovė yra pats švenčiausios Eucharistijos sakramente besiskleidžiantis Dievas.
Taip septynerių metų bėgyje ši būtovė įsigyveno Kražiuose. O neesminiai dalykai, kaip kad ir atsitiktiniai žmonės, pasiliko Kražių užribyje.
Tūlas galbūt norėtų paklausti: o kas gi būtų patys esminiai dalykai ar patys neatsitiktiniai ar kaži kuo ypatini žmonės? Dėl esminių dalykų atsakymas yra visiškai aiškus: šie dalykai yra šventi. Pastarieji yra matomi ir žmonių patiriami kaip Dievo šventumo ženklai, arba sakramentai.
O kas gi būtų tie ypatingi žmonės? Ar jie irgi yra šventi? Negaliu spręsti. Šventumą dovanoja Dievas, ir niekas Dievo šventumo dovanojimo nei logikos, nei masto nežino. Kaip kad Evangelijos palyginime: vieni dirbo visą dieną, kiti – tik pavakare, tačiau visi gavo vienodą atlygį. Nes Dievas taip nutarė. Tesame ištikimi vieno vynuogyno, kurį pavadinome Kražių “Ad Fontes” (Šaltinių link), darbininkai. Atsitiktiniai gi yra visie tie, kurie yra bedarbiai ir vargšai.
Ir nors tesame paprasti žemės kirminai, kurie – neverti - tesame Dievo pašaukti į Jo sielų vynuogyną, ačiū Dievui, netrukome pamatyti mūsų tarpe patį šventąjį.
Apibūdinti šventąjį? Prašau. Vienas epizodas. Šiais metais projekto metu apsigyvenau klebonijoje, vadinasi, šalia bažnyčios. Na ir prasidėjo košmaras nuo pat pirmo labo ryto. Pusė septynių Darius įnirtingai ir ilgai skalambija varpais ir kviečia stovyklautojus į Laudes (Rytmetinė malda). Įsivaizduokite, jei kas anksti ryte palįstų po jūsų antklode ir pradėtų isteriškai rėkti … Štai tokia patirtis.
Kadangi esu stovyklos vadovas, tai nusprendžiau su Dariumi “rimtai pasikalbėti” rytinio skalambijimo trukmės klausimu. Nes man, štai, trukdė tingiai ropštis iš lovos. Pokalbio metu buvau “pastatytas” į vietą. Mat Darius tiesiog kukliai paskelbė, jog jis tetrokšta, kad niekas iš stovyklautojų nepramiegotų ir visi ateitų pagarbinti Dievą.
Tylus, paprastas ir pasiaukojantis kiekvieno besikreipiančio į jį labui. Darius yra tiesiog tokia gerumo sklidina ir mylinti širdis. Beje, kuria labai lengva, tiesiog, gundančiai paprasta pasinaudoti. O Darius tiesiog naiviai paprastai myli Dievą ir kiekvieną artimą.
Prisipažinsiu, prieš kiekvieną Kražiuose įvyksiantį projektą meldžiuosi, kad tik jis atvažiuotų. Ačiū Dievui, kad nepritrūko įžvalgos atpažinti, kad Darius, paprastas marijonų ordino vienuolis, yra taip pat ir paprastas Dievo žmogus. Ir nebūtų buvę jokio brandaus ir chrakteringo “Ad Fontes” sielų bendrystės vyno, jei nebūtume šio Dievo siųsto žmogaus atpažinę.
Evangelijos pateikia gana tikslų Dievo žmogų, “mažutėlio” apibūdinimą; ir itin aiškiai rekomenduoja nusiskandinti tiems, kurie šiuos Dievo žmones įžeidžia. Mat, Evangelijos sako, mažutėlių angelai mato Tėvo veidą, o mažutėlių mažumas siekia Dievo Tėvo didybės ir galybės mastą. Šia prasme Darius yra pavojingiausias žmogus visiems šios žemės išpuikėliams.
Tačiau mums čia Kražiuose Darius tapo palaimos garantu. Ir jei jis šypsosi, žinome, mums šypsosi pats Dievas Tėvas. Esame dieviškai turtingi net ne liturgijos grožiu, ar teologine išmone, bet Dariaus Marijono mylinčiu mažumu.