Parapija pamiršo mirusį savo kleboną

Panevėžio rajono Smilgių miestelio kapinėse akį traukia išskirtinis senoviškas paminklas iš balto ir tamsaus akmens.

Nuo kapinėse augančio didžiulio ąžuolo pasukus kiek į dešinę, iš tolo matyti, kaip baltutėlis angelas nuleistais sparnais tiesia rankas į akmeninėmis gėlėmis apipintą kryžių.

Angelo drabužio klostes, veidą ir sparnus jau grybštelėjo laiko ranka: jie apnešti žalsvomis samanomis. Tačiau išskirtinė kapvietė stebina ne tik paminklo grožiu.

Metaline tvorele aptvertas plotas iki pažastų užaugęs žolėmis, nors visi kiti šalia esantys kapai labai kruopščiai sutvarkyti, apsodinti gausiai žydinčiomis gėlėmis, išravėti ir išgrėbstyti.

Ant tamsaus marmuro paminklo postamento yra gerai įskaitomas užrašas, jog čia palaidotas kunigas Jonas Šileika, Smilgių parapijoje išdirbęs 41 metus.

Kad šio dvasininko kapas neprižiūrimas ir iš aplinkinių išsiskiria vešliais piktžolių kuokštais, „Panevėžio rytui“ pranešė Smilgių kapinėse artimųjų kapus tvarkantys žmonės.

Iš kito rajono prie giminės kapviečių į Smilgius atvykstantys giminaičiai teigė, kad niekur kitur jiems netekę matyti šitaip apleistų parapijos sielovadininkų amžinojo poilsio vietų.

Kunigų kapų Smilgių kapinėse – daug.

Kiekvienas, iš pagrindinės miestelio gatvės įėjęs pro daugiau kaip šimtmetį stovinčius raudonų plytų kapinių vartus, turi saugotis, kad nekluptelėtų ant tako viduryje stūksančio keistai į žemę susmigusio paminklinio akmens.

Tai kunigo, mirusio 1869 metais, kapas. Pasak miestelio senbuvių, prie pat vartų dvasininkas palaidotas jo paties prašymu. Smilgių bažnyčios kunigas norėjęs, kad po mirties per jį žengtų parapijiečių kojos.

Vos įėję į kapus sutinkame tuščiais kibirais nešiną panevėžietę 70 metų Oną Skirkevičienę. Anksčiau Smilgiuose gyvenusi moteris ką tik baigė laistyti gėles ant tėvų kapų.

Paklausta, ar galėtų parodyti čia palaidotų kunigų kapus, moteris mielai sutinka pabūti gide, nes Smilgių kapinės jai nuo pat vaikystės yra geriausiai pažįstama miestelio vieta. O.Skirkevičienės motina ilgus metus dirbo kapinių prižiūrėtoja.

Be parapijiečių mindomo kunigo kapo, randame dar vieną panašiai į žemę susmigusį paminklinį akmenį. Šalia kapą žyminčio paminklo želia nedidelis krūmelis.

Lotyniškas užrašas skelbia, jog tai kunigo Antoni Irajuniec, mirusio 1879 metais, kapvietė.

Nuo nedidukės pilkšvo granito plokštės iki gretimų kapų – vos pėdos tarpas. Kunigo kapas iš visų keturių pusių taip užspaustas, kad atrodyto, jog žmogus buvo palaidotas pusės kvadratinio metro plote.

Aiškiai matyti, kad laidojant vėliau mirusius žmones senasis kunigo kapas buvo tarsi pastumtas į šoną, nors iš pradžių buvo supiltas tvarkingoje eilėje.

O.Skirkevičienė veda prie 50 metų Smilgiuose klebonavusio kunigo Baltramiejaus Gaidžio kapvietės. 1966 metais mirusio dvasininko kapas visas padengtas pilko cemento plytelėmis, tad jį prižiūrėti nesudėtinga, tereikia nušluoti nuo netoliese augančių medžių nukritusius lapus.

Kito Smilgių klebono, mirusio 1978 metais, Juozo Antanavičiaus kapvietė irgi nereikalauja didelės priežiūros, kapas uždengtas juodo granito plokšte.

Vienintelis kunigo J.Šileikos kapas iki aukštos metalinės tvoros viršaus apžėlęs piktžolėmis.

„Kiek atsimenu, bažnyčia niekada nesikišdavo į kapų tvarkymą, tai darydavo tik miestelio žmonės“, – paaiškina ilgametės kapų prižiūrėtojos duktė.

Takelį palei užžėlusį kapą šluoja dabartinė kapinių prižiūrėtoja Vida Petrauskienė. Moteris sako kartais nuo J.Šileikos kapo nupešanti styrančias žoles, nors į jos pareigas tai neįeina.

„Taigi šitiek davatkų miestelyje, galėtų ir pasirūpinti“, – mojuodama šluota ironizuoja moteris.

Smilgių bažnyčios klebonas 83 metų Bronius Antanaitis „Panevėžio rytui“ teigė pats ne kartą pešęs žoles nuo kunigo J.Šileikos kapo.

„Kunigų kapų tvarkymu parapijos žmonės turi rūpintis, o kunigas – pavadovauti, paskatinti. Čia ir mano kaltės yra, gal turėjau parapijiečius paraginti, atkreipti dėmesį, pamokyti.

Bet šiais laikais žmonės nori, kad už viską pinigus mokėtų, o čia turi būti meilė, supratimas, jog reikia pasitarnauti.

Be to, miestelyje daug ateivių, senbuvių lieka vis mažiau. Tie, kurie keliauja per pasaulį, apsistoja bet kur, neturi tokios meilės nei sodybai, nei čionykštei aplinkai kaip tie, kurių kelios kartos čia gyveno“, – kalbėjo kunigas.

B.Antanaitis Smilgiuose klebonauja tik antrus metus, anksčiau yra dirbęs Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, Anykščių, Pasvalio, Rokiškio, Panevėžio rajonuose.

Nė vienoje iš šių vietų dvasininkas nesusidūrė su kunigų kapų tvarkymo problema. Jam nebuvo tekę matyti ir taip smarkiai žole apžėlusio kapo, kokia yra J.Šileikos kapvietė Smilgiuose.

Pasak klebono, sovietmečiu mirusius kunigus laidoti bažnyčių šventoriuose griežtai draudė tuometė valdžia. Tačiau kai kur komunistinio režimo vadovai nebuvo pernelyg aršūs ir į tikėjimo reikalus žiūrėjo pro pirštus.

„Panevėžyje prie Kristaus Karaliaus katedros nėra dvasininkų kapų, buvę Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonai palaidoti kriptoje, rūsyje, o monsinjoras Jonas Juodelis – šventoriuje.

Šeduvoje, Anykščiuose, Pušalote, Pasvalyje – ir šventoriuje, ir kapinėse yra kunigų kapų. Rozalime trys kunigai palaidoti kapinėse.

Krekenavoje, atsimenu, mirė kunigas, tai valdžia jokiais būdais neleido laidoti šventoriuje, o Anykščiuose kai mirė kanauninkas, jį palaidojo šventoriuje, gal ten taikesnė valdžia buvo“, – prisiminimais dalijosi B.Antanaitis.

Klebono manymu, pagarba kapams reikalinga, tačiau daugiau dėmesio būtina skirti gyvam žmogui.

Nemažai šalių apkeliavęs B.Antanaitis pasakojo, kad ne visos tautos kapus puošia gyvomis gėlėmis, kurias reikia dažnai laistyti ir prižiūrėti. Ispanų kapines daugiausia puošia koplytėlės, žydai ant kapo guldo karsto pavidalo plokštę, musulmonai ant kapvietės suverčia keliolika akmenų.

„Nusižiūrėję į ispanus ir lietuviai bandė ant kapų statyti koplytėles, bet vagys tuojau pat jas išplėšė. Svarbiau, kaip mes mirusįjį prisimename, o ne ką ant kapo pastatome“, – samprotavo B.Antanaitis.

Klebonui keista, kad kartais žmonės pernelyg jautriai reaguoja į kapo pajudinimą, jei tam būna rimtas reikalas.

„Jei tai daroma ne išniekinimo tikslais, tai ne tragedija, mirusiajam nieko neatsitinka. Suprantama, kad mirusieji nori ramybę turėti, bet nereikia visko per daug sureikšminti.

Žydai dabar dūksta, kad lietuviai palietė kelių šimtmečių senumo laidojimo vietą. O ar yra dėl ko?“ – svarstė klebonas.

Kodėl vieni kunigai laidojami bažnyčios šventoriuje, o kiti – bendruose kapuose, kas turi prižiūrėti jų amžinojo poilsio vietas, sodinti ir laistyti gėles, ravėti ir šluoti kapvietes, pasiteiravome Panevėžio vyskupijos generalvikaro Roberto Pukenio.

„Nėra jokių griežtų nuostatų, kur turėtų būti laidojami dvasininkai.

Jei klebonas ilgai dirbo toje parapijoje, neturi giminių, kad galėtų būti paguldytas į bendrą kapvietę, ir pats prieš mirtį nėra pareiškęs kitokios valios – gali būti laidojamas šventoriuje.

Jei kunigas prieš mirtį pareiškia pageidavimą atgulti į bendrus kapus, vežame į kapines.

Kai kuriose kapinėse, pavyzdžiui, Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, yra skirta vieta specialiai dvasininkams.

Kunigų kapus dažniausiai tvarko jų giminaičiai, o kai tokių nebelieka, kapvietes geranoriškai prižiūri parapijiečiai“, – paaiškino R.Pukenis.