„Tuoj bus kaip Vakaruose - grybai dygs, bet nebus kam jų rinkti“, - jau nuogąstauja kai kurie Varėnos verslininkai. Kiti dar guodžiasi: „Prasidės sunkmetis, žmonės vėl atsigręš į mišką“. Tačiau visi sutartinai pripažįsta: dzūkai grybams jau nebesimeldžia.
Dar neseniai grybautojų rojumi vadinti Varėnos rajono miškai - ištuštėję ir tylūs. Net savaitgaliais po lietaus į Marcinkonis vedančios pakelės neapstatytos automobiliais, girioje nebeaidi čia plūsdavusių ir viską be atodairos rinkdavusių miestiečių šūkavimai, o vietos žmonės kitados miškų auksu vadintų voveraičių masiškai rauti irgi jau nebetraukia.
Kai kas vis dar raminasi, kad dėl to kaltos vis mažiau dygstančios pačios voveraitės ir kiti grybai, tačiau miško gėrybes superkančios ir perdirbančios Varėnos bendrovės „Mėlynoji uoga“ vadovas Algimantas Bražionis įsitikinęs: nyksta senoji prisiekusių grybautojų karta, o su ja - ir pačios grybavimo tradicijos.
„Kaimuose vietinių gyventojų lieka vis mažiau: žmonės sensta ir miršta. Vaikai iš miesto į kaimą pas senelius nebeatvažiuoja, nes jų jau arba nebėra gyvų, arba pas juos būti neįdomu. O vilniečiui ar kito didmiesčio gyventojui labiau apsimoka nusipirkti grybų turguje nei pilti į automobilio baką brangius degalus ir pačiam važiuoti į miškus“, - priežastis, dėl kurių miškuose gerokai sumažėjo grybautojų, vardijo A.Bražionis.
Grybautojų mažėjimo tendenciją jis pastebėjo maždaug prieš trejus metus. Verslininkui atrodo visiškai logiška, kad Lietuvoje netruks ateiti toks metas, kai miškuose grybų bus, o juos renkančių grybautojų - nebe.
„Jeigu žmogus už savo darbo valandą gaus 2 eurus (7 litus), grybauti nebevažiuos. Grybų jis nusipirks turguje ar pakelėje, o savo laisvalaikį skirs poilsiui“, - kalbėjo A.Bražionis.
Grybų ir uogų rinkimas - verslas, kurio griebiasi neturtingų šalių gyventojai. O Lietuvoje skurdžiu kraštu vadinamos smėlingosios Dzūkijos gyventojai pastaruoju metu jaučiasi prasigyvenę.
Žmonės prakuto pardavinėdami atgautą mišką, medieną, paklausą turinčius senus tėvų namus, gaudami kompensacijas už žemę. Tad ar verta kas vakarą žvalgytis į dangų meldžiant lietaus, o rytą dar neprašvitus skubėti į mišką spygliais apkritusių, sunkiai įžiūrimų grybų ieškoti?
Tokio dešimtmečiais įprasto ritualo dar laikosi nebent koks namie be darbo nusėdėti negalintis pensininkas, užsilikę pavieniai užkietėję grybautojai arba „vienadieniai“ - taip žmonės kaimuose vadina tuos, kurie per vieną dieną išleidžia viską, ką uždirba: pravalgo, o dar dažniau - prageria.
„Žmonių, ypač jaunų, požiūris į grybavimą keičiasi. Jų jau visai kitokie motyvai: pirmiausia pasveria, ar verta. Reikia pripažinti, kad gyvenimo lygis buvo pakilęs ir grybautojų sumažėjo. Net vaikai taip aktyviai kaip anksčiau vasaromis nebegrybauja: vienas kitas į mišką nueina. Norintys užsidirbti mieliau ieškosi darbo įmonėse“, - tikino kitos grybų verslu užsiimančios Varėnos įmonės „Ertra“ vadovas Rimantas Juškevičius.
Tačiau dažnai pagrindiniais Dzūkijos keliais važiuojantiems žmonėms iš nuostabos jau greičiausiai plečiasi akys: kaip galėjo sumažėti grybautojų ar uogautojų, jei visos pakelės nustatytos voveraičių ir mėlynių stiklainiais?
Dešimt metų pakelėje tarp Merkinės ir Druskininkų prekiaujanti marcinkoniškė Janina Janušauskienė paaiškino: daugiausia čia pardavinėjami ne pačių surinkti, o supirkimo punktuose perpirkti grybai.
„Mes gal vieninteliai patys grybaujame, uogaujame ir patys prekiaujame. Kiti pardavėjai pasirinko lengvesnį būdą: šiemet supirkimo punktuose grybų kainos labai nedidelės. Tad jie ten nusiperka voveraičių po 7-8 litus už kilogramą ir pakelėje jas parduoda po 8-10 litų už litrą“, - pasakojo marcinkoniškė.
Anot jos, pakelių prekiautojai miško gėrybes visuomet stengiasi parduoti tokia kaina, kokia yra Vilniaus turgavietėse. Antraip - niekas nepirktų. O dabar prekyba vyksta labai sėkmingai.
Ilgametės tokio verslo patirties turinti J.Janušauskienė yra pastebėjusi, kad pastaraisiais metais žmonės grybų perka daug daugiau nei anksčiau. „Anksčiau daugelis stengdavosi prisigrybauti patys, o dabar žmonės atvažiuoja į kaimus ilsėtis ir panorėję grybų verčiau nusiperka nei eina jų ieškoti“, - kalbėjo J.Janušauskienė.
Kartu su vyru kasdien grybauti einanti moteris patikino: grybautojų miškuose visai mažai. „Net nežinau, ar Marcinkonyse, be mūsų, yra daugiau žmonių, kurie nuolat eitų grybauti.
Gal daugiau kitokių darbų atsirado, o vietiniai gal ir tingi. Be to, kainos nedidelės, grybų nedaug, miškai iškirsti - geriausios grybijos kirtimais paverstos, gal dar ir todėl žmonės nesiveržia“, - svarstė grybautoja.
Grybų sostinėje vadinamuose Marcinkonyse atostogas leidžianti Rima prisipažino šią vasarą dar nė karto nebuvusi grybauti. Paklausta - kodėl, nusijuokė: „Grybų nėra“. - „Iš kur žinai, kad nėra, jei miške nebuvai“. - „Netraukia“, - pasidavė moteris, kuri nuo vaikystės buvo įpratusi vasaromis grybauti ir taip papildomai užsidirbti. Dzūkijos kaimų vaikams anksčiau grybai būdavo nepamainomas uždarbis.
Šiemet kartu su motina atostogaujantis šešiolikmetis Rimos sūnus, norėjęs, bet negavęs vasarai darbo statybose, grybauti neina. Neapsimoka. Supirkėjai už kilogramą voveraičių moka 8-12 litų. Po lietaus jų kaina nukrinta ir iki 6-7 litų už kilogramą. Gerai dygstant grybams, per dieną jų galima pririnkti 6-7 kilogramus. Bet kartais net įgudusiems grybautojams po kelių valandų vaikščiojimo miške namo tenka grįžti su 1-2 kilogramais voveraičių. Gal tikrai neapsimoka?
Juolab kad miško gėrybių rinkimas vis dažniau pavadinamas sunkiu darbu, nors dar taip neseniai tai buvo pramoga, kurią Dzūkijos kaimo turizmo sodybų savininkai siūlydavo atvykstantiems poilsiautojams.
Tačiau į kaimo sodybas ramybės ieškoti važiuojantys turistai grybavimui ir uogavimui savo atostogų nebeaukoja ir vadinamųjų komercinių grybautojų srautas iš miesto į kaimus nutrūko.
„Iš miesto grybauti dabar nė vieno neišvarysi: vieni jau pakankamai užsidirba, o kiti, to nesugebantys, gauna išmokas už vaikus. Tai jų ir tikslas yra daryti vaikus, o ne dirbti.
Mūsų įmonės pašonėje gyvena asociali, niekur nedirbanti šeima su keliais vaikais. Jie net nesistengia dirbti, nes jeigu nors kiek užsidirbs, pašalpos sumažės ar visai nebepriklausys“, - tinginiams parankia valstybės politika piktinosi A.Bražionis.
Jis neabejoja, kad lietuvių grybavimo tradicijas greit bus galima skelbti nykstančiu kultūros paveldu, o šį verslą pasirinkusius verslininkus jau dabar gelbėja tik iš svetur atvežami grybai.
„Iš Lietuvoje surinktų grybų išsilaikytų nebent viena Varėnoje veikianti šios srities įmonė, o dabar jų yra daugiau kaip 10“, - dėstė „Mėlynosios uogos“ vadovas.
Jis, kaip ir kiti verslininkai, atmeta priekaištus, kad grybautojų miškuose sumažėjo pirmiausia dėl gerokai kritusių grybų kainų. Tai girdintys supirkėjai tvirtina, kad grybų kainos jau keletą metų svyruoja apie tą pačią ašį. Jas lemia oro sąlygos ir grybų derlius ne vien Lietuvos miškuose.
Bet Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas prisimena metus, kai vasaros pradžioje už kilogramą voveraičių supirktuvėse buvo mokama 30-31 litą. Tuomet dzūkai kaip išvaryti visi lėkė į miškus ir net samanas kapstė ieškodami grybų.
„Ne iš tingumo žmonės grybauti neina, o todėl, kad jiems neapsimoka. Ir grybų mažai, ir miškai iškirsti“, - kraštiečius gynė rajono vadovas. Jis pats savo atostogas tradiciškai vis dar mėgina derinti prie grybų sezono.
Merui labiausiai rūpi ne voveraitės, o baravykai, tad atostogauti jis eina rugpjūtį, bet vis tiek jau baigia pamiršti, kaip baravykai atrodo, nes pastaruosius trejus metus jų beveik nepasirodo.
V.Mikalauskas nenori tikėti, kad daugelį metų dzūkus nuo nedarbo ir nepriteklių gelbėję grybai bus nustumti į užmarštį ir niekieno nerenkami pus lyg kokiuose Švedijos miškuose. „Nemanau, kad žmonės grybų atsisakytų: vis dėlto tai neblogas verslas“, - vylėsi tradicijoms ištikimas Varėnos meras.
Jam antrino ir „Ertros“ vadovas R.Juškevičius: „Prasidės krizė, žmonės vėl prisimins mišką. Gamta šio krašto žmones visą gyvenimą maitino ir toliau dar taip bus“.
O prakutę dzūkai vis labiau nori tikėti, kad ir be grybų, ir be uogų jų merginos nebus nuogos.