Kodėl moterų sportas akivaizdžiai menkiau vertinamas nei vyrų? Kodėl sporto žiūrėjimas neatskiriamas nuo alkoholio?
Vytauto Didžiojo universiteto docentas, sociologas Artūras Tereškinas tvirtina, kad sporto populiarumas siejasi su nugalėtojo bei pergalės kultu visuomenėje.
Lyčių, kūnų ir seksualumo tyrinėtojas mano, kad sportas modernioje visuomenėje išliko ta reta sritimi, kurioje vyrai ir moterys griežtai ir tradiciškai pasiskirstę vaidmenimis. Ne veltui sakoma, kad sportas - ne bobų reikalas.
Tikras sportininkas - stiprus, agresyvus ir jokiu būdu ne homoseksualus vyras. Stebėdami tokių idealių vyrų kūnus, žiūrovai patys su jais susitapatina ir pasijunta laimėtojais.
***
– Kokios visuomenės vertybės ryškėja, stebint sportininkus ir sporto žiūrovus?
– Sportas visada buvo susijęs su agresija ir smurtu. Jis siejasi ir su nugalėtojo bei pergalės kultu visuomenėje. Laimėjimo galima siekti bet kokiomis priemonėmis – sunaikinant priešininką ar netgi save patį.
Štai amerikiečiai turi itin brutalią sportą šaką – amerikietišką futbolą. Jis išreiškia labai svarbią jų visuomenės nuostatą – tai, kad tikras vyras privalo būti agresyvus, nuolat rungtyniaujantis ir konkuruojantis, netgi griaunantis savo kūną, kad nugalėtų priešininką.
Ši varžymosi ideologija vyrauja ne tik sporte, bet ir ekonomikoje bei politikoje. Tik sporte naudojamasi fizine jėga ir smurtu, o pastarosiose sferose – simboliniu smurtu. Blogai, jei esi „lūzeris“ ir nuostabu, jei laimi, nesvarbu kokia yra to laimėjimo kaina.
Visuomenės tyrinėtojai tvirtina, kad ši ideologija ne moterų, o vyrų sukurta. Ir ji turi skaudžių padarinių žmonėms, kurie negailestingoje kovoje pralaimi, o pralaimėję nepajėgia toliau gyventi.
– Senovės graikams sportas buvo priemonė turėti sveiką kūną, kuriame „gyventų“ sveika siela. Ir dabar reklamose sportininkai rodomi kaip itin sveiki žmonės. Tačiau ar iš tiesų profesionalus sportas susijęs su gera sveikata?
– Mes dažnai mąstome apie sportą kaip apie būdą pasiekti sveiką ir tvirtą kūną. Tačiau sporto tyrinėjimai rodo, kad dauguma profesionalių sportininkų serga įvairiomis ligomis ir turi psichologinių problemų. Dalis jų tampa neįgaliaisiais, alkoholikais ar narkomanais. Mokslininkai, gilinęsi į amerikietišką futbolą teigia, kad profesionalūs šios sporto šakos sportininkai gyvena labai trumpai – jų vidutinis amžius yra apie 56 metus.
Su sveikata šiuolaikinis sportas dažnai neturi nieko bendro. Profesionaliajame sporte paplitęs dopingo ir įvairiausių steroidų naudojimas. Tai irgi rodo, kad į kūną visuomenėje žvelgiama kaip į galingą instrumentą ar net mašiną, kurios galiojimo laikas labai ribotas. Tikslas pasiekiamas netausojant savęs.
– Taip išeina, kad sportas svarbesnis vyrams negu moterims. Kodėl taip yra?
– Modernus sportas, koks jis dabar egzistuoja, atsirado XIX amžiuje, kartu su Vakarų valstybių industrializacija. Iki XIX amžiaus vyrai turėjo daug daugiau sričių savo agresijai išreikšti. Daug kariauta. Vyrai galėjo kautis dvikovose – smurtas nebuvo griežtai instituciškai reguliuojamas. XIX a. valstybėse įstatymais imta griežčiau valdyti smurtą.
Galios svertai tarsi pakrypo moterų pusėn. Moterys pradėjo laisvintis, Amerikoje kilo pirmoji feministinio judėjimo banga. Darbo rinkoje moterys užėmė dalį vyrų darbo vietų. Vyrai ėmė vis labiau ieškoti priebėgos smurtinėse sporto šakose, pavyzdžiui, regbyje ar bokse. Agresyvus sportas pasidarė svarbia sritimi, kurioje moterys tikrai negalėjo prilygti vyrams. Šioje srityje smurtas yra suvokiamas kaip teisėtas.
– Panašu, kad feministėms tikrai vertėtų atkreipti dėmesį į lyčių nelygybę sporto pasaulyje. Juk moterų sportui teikiama daug menkesnė reikšmė – jis ir mažiau žiūrimas, ir menkiau remiamas.
– Taip, manau, kad sportas atspindi palyginti griežtą tradicinę lyčių sistemą, kur moterims ir vyrams priskiriami aiškūs vaidmenys. Moteriškas sportas visur lieka paraštėse – netgi Vakaruose, o Lietuvoje tuo labiau.
Moterys paprastai visuomenėje auklėjamos visiškai skirtingai nei vyrai – jos turi būti švelnios, nesivaržančios šiurkščiose varžybose, atleidžiančios, užjaučiančios. Tai visai nedera su tuo, ką mes suvokiame kaip rimtą sportą. Raumeninga kovojanti moteris tarsi prieštarauja moteriškumo idealui.
Tokios sportininkės vyrams atrodo grėsmingos. Tačiau ne vien dėl to jie nenori moteriško sporto žiūrėti. Sporto žiūrovui svarbiausias yra tapatinimosi momentas. Visi vyrai nori identifikuotis su stipriais, agresyviais sportininkų kūnais.
Moterys irgi sunkiai tapatinasi su tomis vyriškomis sportininkėmis. Žinoma, yra estetiškų sporto šakų, kuriuose agresijos tarsi nematyti – meninė gimnastika, dailusis čiuožimas, plaukimas.
Pastarųjų metų visuomenės nuomonės apklausos Vakarų šalyse parodė, kad vis daugiau moterų žiūri vyrų sportą. Galbūt tai atskleidžia moterų norą tapatintis su vyrais. Kita vertus, gali būti, kad moterys stebi vyrus sportininkus kaip sekso objektus.
– O gal moterys ne taip mėgsta sportą, nes joms ne taip svarbu nugalėti? Štai urvinių žmonių laikais vyrai medžiodavo ir varžydavosi, o moterys kartu grybus rinkdavo ir vaikus augindavo. Gal taip moterys įprato tarpusavyje ne konkuruoti, o ieškoti sutarimo.
– Manyčiau, tokiuose teiginiuose yra dalis tiesos. Sporto sociologai yra tyrę, kaip komandinius žaidimus žaidžia paauglės ir paaugliai. Pasirodė, kad merginos išties yra bendruomeniškesnės, lankstesnės, jeigu kas nors pažeidžia taisykles, jos bando susitarti.
Vaikinams paaugliams svarbiausia nugalėti. Jie labai griežtai laikosi taisyklių ir nesitaiko prie kitų. Tai iš tiesų yra skirtingi požiūriai į dalyvavimą sporte. Gali būti, kad dėl to ir sportininkių, ir žiūrovių yra gerokai mažiau.
– Kaip paaiškintumėte sporto žiūrėjimo fenomeną? Kodėl daug daugiau žmonių ne patys sportuoja, o tik į rungtynes per televizorių spokso?
– Daug lengviau susikurti fantaziją, kad esi stiprus laimėtojas negu pačiam nugalėti realybėje. Profesionalus sportas reikalauja daug aukų, o mėgėjiškas žaidimas nekelia tokio azarto kaip žiūrėjimas.
Sporto žiūrėjimo reikia ir tiems, kurie tikrovėje nelinkę smurtauti ir rizikuoti. Žiūrėdami jie gali saugiai išgyventi rizikos ir agresijos jausmus.
Mums iš tiesų reikia su kažkuo tapatintis. Dažnai klausiama, kodėl vyrai taip mėgsta žiūrėti į sportininkų vyrų kūnus? Gal tai susiję su kokiais nors homoseksualiais impulsais? Mokslininkai teigia, kad homoerotinis ir narcisistinis elementas egzistuoja. Tačiau erotiką užgožia noras tapatintis su idealiu tradicinio, stipraus, nugalinčio vyro įvaizdžiu.
– Galbūt tai būtų atsakymas, kodėl vyrai nemėgsta žiūrėti baleto – dėl to, kad baleto šokėjai tikrai nepanašūs į tuos tradicinius vyrus?
– Tai, kad vyrai nemėgsta žiūrėti baleto, galbūt yra ir auklėjimo dalykas – baletas yra suvokiamas kaip moteriškas menas. Tiesa, kad šokėjai laikomi moteriškais, jiems dažnai priskiriama netradicinė lytinė orientacija.
O štai galingi sportininkai suvokiami kaip tikri heteroseksualūs vyrai. Įsitvirtinusi nuomonė, kad buvimas sportininku ir buvimas homoseksualiu yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Homoseksualūs sportininkai vertinami labai neigiamai, praranda didelę gerbėjų dalį. Dauguma slepia savo seksualumą ir atsiskleidžia tik baigę profesionalią karjerą.
Vakaruose yra buvę liūdnų atsiskleidimo istorijų. Štai Didžiojoje Britanijoje homoseksualus futbolininkas Justinas Feshanu net nusižudė. Kai kurie amerikiečių sportininkai gėjai yra teigę, kad po atsiskleidimo jie prarado kontraktus ir kad orientacijos atskleidimas sugriovė jų karjeras.
Žinoma, yra ir priešingų istorijų. Turiu galvoje sėkmingai susiklosčiusią tenisininkės Martinos Navratilovos, kurį jau 1981 metais pareiškė esanti lesbietė, karjerą. Atrodo, kad šiuo aspektu moterims sporte leidžiama daugiau.
– Sporto žiūrėjimas daugelyje šalių neatskiriamas nuo išgėrimo. Kodėl? Sportas ir alkoholis tarpusavyje lyg ir nedera.
– Sportą daugiausia žiūri vyrai, o alkoholis yra neatsiejama vyriško ritualo dalis. Ką vyrai veikia kartu? Geria. Jie nėra linkę kalbėtis apie asmenines ar darbines problemas. O jei kalbasi, išsakyti savo jausmus daug lengviau išgėrus.
Daugelyje kultūrų vyriškumas susijęs su gebėjimu daug išgerti ir išlikti blaivaus proto. Sportininkai rungtyniauja žaisdami, o žiūrovai prie stalo gerdami rungiasi, kas daugiau gali „pakelti“.
– Visi liaupsina medalius pelniusius disko metikus ar bėgikus. Tačiau žiūrėti populiariau komandinius žaidimus. Kodėl?
– Individualiose šakose taip smarkiai nesimato varžymosi elementų. Vienas numeta diską, paskui meta kitas. Varžymosi ir pralaimėjimo akimirkos daug ryškiau matosi, kai žaidžia dvi komandos. Ypač daug azarto ten, kur varžosi grupės, atstovaujančios skirtingas tautas.
Žiūrovai nori spektaklio. Taip, sportas yra ir spektaklis. Labai svarbi sporte yra reginio ir spektaklio atmosfera. Tereikia pasižiūrėti į teatrališką geriausių Europos futbolo komandų žaidimą.
– Sporto reginiai skiriasi nuo muzikos ar teatro spektaklių. Dainininkas vieniems gali patikti, kitiems nepatikti – tai subjektyvu. O štai sporto pasaulyje visiems aišku, kas yra nugalėtojas.
– Sutikčiau, kad sporto pasaulyje tikrai mažai neaiškių pilkų zonų. Arba tu laimėjai, arba pralaimėjai. Jei pažeidi griežtas taisykles, tave išstumia, tampi pralaimėtoju.
Sportas – savotiška kovos ir pergalės pasaka. Visuomenei reikia tokių pasakų. Sporte kova taip reglamentuota, kad viskas aišku, jei žinome tos sporto šakos taisykles.
Jei taip būtų ir visuomenėje, būtų nuostabu. Bet taip nėra, nes visuomenė yra daug sudėtingesnė socialinė struktūra.
– Sirgti už „savo“ komandą per tarptautines rungtynes reiškia būti patriotu. Tikra išdavystė palaikyti priešininkų komandą, nors jie gal ir profesionalesni.
– Tautinio tapatinimosi aspektas sporte labai stiprus – kad ir kokia ta „mūsų“ komanda būtų, vis tiek ją stengiamės palaikyti. Lietuvoje sportas yra vienas iš solidarumo šaltinių. Kai komanda laimi, mes pajuntame pasididžiavimą savo tauta, džiūgaudami patvirtiname priklausymą tai pačiai bendruomenei.
Tai, kad sportas – solidarumo priemonė, puikiai pastebi politikai. Nenustembame matydami, kaip politikai „lenda“ prie sportininkų – sutinka grįžusius iš varžybų, teikia dovanas, skiria piniginius prizus iš vyriausybės ir kitų fondų. Taip jie demonstruoja, kad neva prisidėjo prie sportininkų pergalės, kad ir jiems turi tekti tam tikra tautos meilės dalis.
– Kokia jūsų versija – kodėl Lietuvoje krepšinis populiaresnis už futbolą?
– Paprasčiausias paaiškinimas būtų, kad krepšinį mums visuomet labiausiai sekėsi žaisti.
Kitas dalykas – krepšinio kultūra plėtojosi tarpukariu, nepriklausomos Lietuvos laikais, atnešta Amerikos lietuvių, tad galbūt krepšinį galima sieti ir su nepriklausomybės siekiu. Mokslininkų studijos rodo, kad sovietmečiu krepšinis buvo labai stiprus tautinės tapatybės palaikymo įrankis.
Sunku pasakyti, kas būtų, jei Lietuvoje atsirastų stipri futbolo komanda – gal ir futbolu lietuviai imtų domėtis kaip krepšiniu. Reikia viltis, kad galbūt kada nors taip ir atsitiks.
– Krepšinis Lietuvoje laikomas religija. Tačiau paskui krepšininkus į kitas šalis važiuoja tik pora šimtų sirgalių. Dauguma prie alaus per televizorių rungtynes geriau stebės.
– Pas mus tikrai nėra tokios stiprios fanų kultūros kaip Vakarų šalyse. Ten daugybė žmonių tapatinasi su komanda, keliauja į jų varžybas, išleidžia daug pinigų ir kelionėms, ir įvairiausiems daiktams, susijusiems su komanda ir žaidėjais.
Manau, kad lietuvių fanai yra varžomi finansinių apribojimų: juk nedaugelis gali sau leisti dažnai keliauti paskui savo komandą.
Kita vertus, gal lietuvių pasyvumas susijęs su sovietmečio „geležine uždanga“, kai fanai negalėjo važiuoti paskui komandą. Apskritai „natūrali“ sporto kultūros raida tais laikais buvo sutrikdyta. Esu įsitikinęs, kad ateityje sporto kultūra Lietuvoje plėtosis ir atsidavusių gerbėjų komandos turės daugiau.