Ši taisyklė išgyveno privatizavimą, finansines piramides, gamyklų ir bankų griūtį. Tiesiogiai nevogė. Tik pirko, pasirašinėjo sutartis. Taip vieni bankrutavo ir tapo labai turtingi, kiti nebankrutavo, bet taip ir liko prie apdužusios geldos.
Privatizuoti lyg ir nebėra ko, tikėjimas laimės piramidėmis sudaužytas, bankus paėmė skandinavai.
Bet senoji valdiško verslo dvasia gyva. Net dar gyvesnė negu kada nors anksčiau. Užgrūdinta permainų ir demokratijos.
Suraskite valdišką įstaigą, kuri ko nors neperka. Jokio vargo, nes tokių nėra. Kur dūrei – ten pataikei. Perka visos. Pieštukus, reklamą, kompiuterius, konsultacijas – baigtinio sąrašo nėra.
Pabandykite surasti perkančią racionaliai. Nepalyginti sunkiau. Nes čia priešingai: kur dursi – ten pataikysi į specialias sąlygas ar kainas, gigantomanijos apraiškas ar perdėtą kuklumą.
Žinoma, dabar nė su žiburiu neberasi to naivaus dviejų dešimtmečių senumo primityvumo, kai svarbiausia buvo sandėrį legalizuojantis popierius, o ne tai, kas jame parašyta.
Šiandien beveik viską lemia turinys, aptaisytas įmantriu teisės drabužiu. Tiktai išverstu į kitą pusę.
Štai naujausias Vilniaus savivaldybės skelbto konkurso Vilniaus vakarinio aplinkkelio pirmajam ruožui tiesti pavyzdys.
Norėdami pirkti Lazdynų tilto rekonstrukcijos paslaugas būtinai iš įvairioms valdžios atmainoms mielos „Panevėžio kelių“ bendrovės, skambia Viešųjų pirkimų komisija pasivadinę veikėjai nepatingėjo skersai išilgai išnaršyti painaus ir ilgo Viešųjų pirkimų įstatymo.
Neradę, ko ieškojo, ėmėsi gausybės jį lydinčių teisės aktų. Pergalė. Vienoje iš begalės rekomendacijų pavyko surasti sakinį – raktą į sėkmę. Šimtais milijonų litų vertinamos paslaugos parduotos kam reikia.
Kadangi dabar jau ne tie laikai ir sandėrių tiesmukumas nebelaikomas vertybe, savivaldybės valdančioji grupė pademonstravo tai suprantanti.
Vienintelio geidžiamo konkurso dalyvio pasiūlymas paskelbtas laikinai nepriimtinu, bus deramasi dėl mažesnės kainos. Ta proga tvarką žadančiųjų mero J.Imbraso patarėjas paskelbė, kiek yra pasiryžęs sumokėti už perkamas paslaugas.
Kam tas teatras? Kaina žinoma – tik visiškas avinas siūlytų mažiau.
Gal geriau tiesiai šviesiai pasakyti: esant kitai valdžiai kito Vilniaus aplinkkelio tiesimą laimėjo bendrovė „Fegda“, tai dabar atėjo eilė kitai. Ir jokio skirtumo, kuri parduos savo paslaugas pigiau.
Šitaip ir padarytų. Padalytų rinką pagal valdžios spalvą, kartu ir rinkos žaidėjų teikiamą paramą partijoms. Bet negalima – gyvename ne didžių socialistinių laimėjimų, o teisinėje valstybėje ir todėl bent formaliai privalu laikytis įstatymų.
Sumaniose rankose įstatymas tapo patikimiausiu būdu legalizuoti net ir tai, kas savo esme visiškai jam prieštarauja.
Jis tebuvo kreivų planų stogas, kai Sveikatos apsaugos ministerija, dar iš anksto pranešusi, kiek tam reikalui turi pinigų, surengė greitosios pagalbos automobilių pirkimo konkursą vienam jo dalyviui.
Tik priedanga jis buvo, kai ta pati Vilniaus savivaldybė nutarė organizuoti mokyklos statybą sostinės Balsių gyvenvietėje ir patikėjo užduotį didžiausią kainą pasiūliusiai „Vėtrūnai“.
Kaunas net po trijų konkursų, kuriuos laimėdavo vis ne tas, statys tualetą prie pilies už 600 tūkstančių litų.
Ne arena už pusę milijardo, bet vis tiek įspūdinga.
Pavyzdžių begalė. Visų turinys – vienodas. Imituojant teisėtą aktą sukamas valdiškas biznis. Yra dalykų, nepavaldžių nei laikui, nei agentams.
Gal vertėtų papildyti amžinųjų lietuviui brangių vertybių sąrašą? Atvirai pripažinti vertybe gebėjimą vogti laikantis įstatymų.