Kažkur jau girdėta. 1940-ieji, J.Stalinas įsako sutrinti „agresorę“ Suomiją. Prieš mažą tautą siunčiama milijoninė armija, o iš paskos tipu tapu – Suomijos sovietų socialistinės respublikos „vyriausybė“.
Galima ką nori kalbėti apie M.Saakašvilį, aiškinti, kad Gruzija pradėjo karą, bet juk ten, kur juda Rusijos tankai ir mėto bombas jos „taikdarių“ lėktuvai, – Gruzijos teritorija.
Taikos Pietų Osetijoje vardan, Rusijos piliečiams apginti? Bet iš kur šitie Rusijos piliečiai, apskritai šita „valstybė“ išdygo? Kas valdo Pietų Osetijos „valstybę“? Osetinai?
Ne, rusai. Dauguma – su antpečiais. „Pietų Osetijos“ premjeras nuo 2005-ųjų J.Morozovas. Mokėsi Ufoje. Į Cchinvalį atsiųstas iš Kursko, kur dirbo naftos kompanijos direktoriumi.
Vidaus reikalų ministras M.Mindzajevas. Vadovavo kruvinam „Alfa“ grupės šturmui Beslano mokykloje 2004 metais. Dirbo Šiaurės Osetijos (Rusija) „organuose“. Į Pietų Osetiją atvyko iškart po Beslano.
Saugumo tarybos sekretorius A.Barankevičius. Rusijos armijos pulkininkas. Gimė Kaliningrade. Kariavo Čečėnijoje.
Gynybos ir nepaprastųjų situacijų ministras V.Luniovas – Rusijos armijos generolas majoras, buvo karinis patarėjas Sirijoje. Į Cchinvalį atsiųstas – įsidėmėkite datą – 2007-ųjų gruodžio 26-ąją iš Permės.
Pietų Osetijos saugumo viršininkas – Rusijos saugumo generolas majoras A.Ivanovas, buvęs Mordvijos respublikos FST viršininkas.
Aukštas pareigas Pietų Osetijos jėgos struktūrose eina Rusijos armijos ir FST karininkai – O.Čebotariovas, G.Jemeljanenka, K.Jacenka, B.Atojevas.
Ar ne per daug rusiško importo „nepriklausomos“ teritorijos, turinčios 40-70 tūkst. gyventojų, valdžioje? Kas tai, jeigu ne svetimos žemės aneksija?
Rusija norėjo, kad Pietų Osetijoje, kaip ir Abchazijoje, kiltų konfliktas, ir kryptingai siekė šio tikslo nuo 1991-ųjų. Visiems osetinams buvo išduoti Rusijos pasai, mokamos pensijos.
Tikslas – laikyti Tbilisį už gerklės. Eisite į NATO, su Vakarais – amžiams liksite be Abchazijos ir Pietų Osetijos, prisiekiame savo tankais ir gebėjimu žudyti okupuotų tautų civilius!
Ar Tbilisis nepadarė klaidų? Taip. Z.Gamsachurdijos karštakošiškumas ir E.Ševardnadzės netvarka bei taikstymasis su korupcija buvo prasti sąjungininkai tariantis su abchazais ir osetinais.
Bet jei ne Kremliaus kišimasis į Gruzijos reikalus, Tbilisis bent jau su osetinais seniai būtų susitaręs. Be kraujo.
Gegužę Tbilisyje klausiau garsaus Gruzijos futbolininko, osetino ir politiko V.Gucajevo, kodėl osetinai pasuko su Rusija?
„Nežinau, taip neturėjo atsitikti, – liūdnai kalbėjo V.Gucajevas. – Gruzinai ir osetinai buvo artimiausios tautos Gruzijoje. Jeigu gruzinas norėdavo vesti osetinę, tai buvo norma, o jei – armėnę, jau reikėdavo giminės pritarimo“. V.Gucajevo brolis – Cchinvalyje.
Neturėjo, bet atsitiko, nes įsikišo Rusija. Įsivaizduokime, kas būtų atsitikę, jei Rusijos armija 1991-aisiais būtų įžengusi į Šalčininkus, o vietiniams būtų išrašyti Rusijos pasai, ir viskas taps aišku.
Todėl vadinkime daiktus tikrais vardais – Gruzija buvo užpulta įžūlaus, tarptautinių normų nepaisančio agresoriaus.
Gerai, kad Lietuva nusiuntė į Gruziją užsienio reikalų ministrą. Bet ar to pakanka? Gruzijai reikia ne tik moralinės paramos. Medikamentų, chirurgų, finansų, gal net karinių instruktorių – dar labiau.
O dabar kaip? Rusijos tankai ir lėktuvai siaubia Gruziją, rusai skelbia bankų sąskaitas separatistams remti, o mūsų valdžia ilsisi, olimpiadą žiūri. Ir tai vadinasi aktyvi Rytų politika?