Pastudijavusi
profesinę literatūrą, pavyzdžiui, Alfonso Andriuškevičiaus traktatą „Martinaitis - Saukos tėvas“, be vargo nustačiau, kad S.Magaramas - Castoro&Polluxo senelis. Abu guvūs anūkai iš jo paveldėjo ne tik
tiesias smegenų linijas, bet ir aiškias politinės meilės ir ideologinės
neapykantos kryptis.
Senelis Magaramas dar 1969 m. „Vakarinėse naujienose“ (buvo toks laikraštis) įžvalgiai patarinėjo, kaip tarybiniams žmonėms elgtis su užsieniečiais, kad žengus „neapgalvotą
žingsnį netektų atsakyti savo draugams komjaunimo organizacijoje“.
Šią vertingą ir neabejotinai aktualią instrukciją, kaip elgtis su idėjiniais
priešais, kodiniu pavadinimu „Klampynė“ 2008 m. birželio 27 d.
persispausdino „Šiaurės Atėnai „(yra toks savaitraštis), kur ir
darbuojasi Castoras su Polluxu.
Tęsdami senelio pradėtą propagandinį darbą, anūkai moko „šiauriečius atėniečius“, kad jiems nederėtų skaityti britų „antikomunistinių paskvilių“ ir žalingų knygų tos niekingos rusų
kitaminčių mažumos, kuri yra „nusiteikusi provakarietiškai“ ir „paranojiškai hiperbolizuoja Kremliaus grėsmes“ (Š.A. 2008-04-25, nr. 890).
Chanty-manty vam pribalty! - pasidžiaugė Putinas Raudonasai ne tik dėl
Kremliaus širdžiai malonių įvykių Chanty Mansijske, kur neseniai buvo
pagal rusišką įprotį gerai pamokytas Estijos prezidentas, bet ir
regėdamas, kaip kyla intelektualinės meilės rytiniams kaimynams banga
vakariniuose Nepriklausomų valstybių sąjungos pakraščiuose.
Akivaizdu, kad tiems lietuviams, kurie vis dar nedraugiški Kremliaus rusų
atžvilgiu, kėsintis į sovietinių laikų altorių - kūjį su pjautuvu neleis Castoras su Polluxu!
Graži pamaina užaugo, jei dar „Frontas“ rinkiminėse kovose nurungtų patį Valinską su Inga ir šešiais jų nuliais, tada būtų visai ramu - rytiniai ES pakraščiai būtų deramai prijaukinti,
nes vien to, kad jie tvirtai prirakinti prie rusiškos naftos ir dujų
vamzdžių, XXI a. jau negana.
Reikia imtis subtilesnių strategijų, kaip kadaise daryta laikinajame Kaune. Džiugu, kad ir didžiosios politicos arimuose vyksta planingas darbas. Chitryj Dmitrij, - pagyrė premjeras
savo kišeninį prezidentą. No ir Sarkozy ne durak, - susiraukė
prisiminęs ES pirmininkaujantį Nicolas, kuris, žiūrėk, ims ir nepasiduos
sparčiai besiginkluojančių rusų naftos ir dujų nuginkluojančiam
žavesiui, gal bus net toks pats kietakaktis ir nesukalbamas kaip
Napoleonas Bonapartas iki Vaterlo.
Todėl Putinas Raudonasai laisvalaikiu ėmė demonstratyviai braižyti Rusijos karinių oro pajėgų
bazę Kuboje, kad ir vėl visus apimtų „baimė ir drebėjimas“ kaip senais
gerais laikais. Gaila, Fidelis jau nepajėgus demonstruoti būtosios
ištikimybės, bet užtat Hugo Chavezas ryžtingai stiprina Gėrio ašį,
turėdamas omenyje save, Putiną, pardon, Medvedevą ir tokį Lukašenką...
O Lietuvos politinis elitas, nekreipdamas jokio dėmesio į Gėrio ir
Blogio ašis, apimtas politinės kontūzijos dėl grėsmingai artėjančio galo
(kadencijos, suprantama), neatsakingai pasinėrė į pramogas ir malonumus,
tokius kaip priešrinkiminių kovų realybės šou, žvaigždžių duetai,
pasirengimas Eurovizijos dainų ir šokų, pardon, šokių konkursams...
Esama ir tarptautinių kultūros judesių, antai negausiai susirinkę Bjork
gerbėjai nuoširdžiai džiaugėsi, kad, nors ir pasiligojusi, Islandijos
gulbė Vingio parke greituoju būdu padėjo auksinį kiaušinį (juk už jį
sumokėta beveik milijonas mokesčių mokėtojų litų), antraip tą daryti
būtų neišvengiamai tekę pačiam šių gastrolių organizatoriui Remigijui
Merkeliui - jam skaudžiausia tai, kad niekas nebūtų už tokį vargą
sumokėjęs, o žiūrovams, kad vaizdas būtų, ko gero, nelabai estetiškas.
Po tokio ir kitokio pobūdžio įtartinų sėkmių ir net akivaizdžių nesėkmių
kuluaruose imta brandinti mintį, kad, įvairioms politinėms grupuotėms
susipjovus dėl VEKS 2009 skiriamų mistinių milijonų, nuo skandalų ar
visiško žlugimo būsimąją Europos kultūros sostinę išgelbės nebent„labiau patyręs“, dalyti ir dalytis dar sovietmečiu išmokęs Algirdas Mykolas. Bet ir šis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad net „savo Valdovų rūmams“ dar neturi pakankamai ragų, todėl nedelsdamas leidosi į kur kas
pelningesnę medžioklę.
Košę srėbti ėmėsi mistinė Stebėsenos (sic!) komisija.
Kol stambieji politikos raguočiai, praradę piniginį (nes viskas jau
padalyta!) interesą, klajoja po miškus, smulkioms žuvelėms gresia šiurpi
išgyvenimo (po rinkimų) drama.
Tuo tikslu parlamentarai, išeidami atostogauti, ištuštino Seimo sandėlius - sako, medalių išsinešė kiek kuris pajėgė. Kontūzytieji juos dalins kuoktelėjusiems, pardon, tiems
lojaliems rinkėjams, kurie už juos balsavo anąkart ir (nepaisant veiklos
rezultatų) ketina balsuoti šįkart.
Aš jau susirinkau gerą tuziną tų Seimo medalių, nes visiems, kas tik klausė, sakiau savo balsą
atiduosianti, žinoma, už juos, o ne už jų konkurentus. Konkurentams dievagojausi atvirkščiai. Argi gaila suteikti žmonėms bent lašą politinio optimizmo?
Tiesiai iš Šiaurės Atėnų politinės klampynės
Krescencija Šurkutė