Labiausiai už viską Aleksandras
Solženicynas (1918–2008) norėjo išlikti istorijoje kaip
sovietinio režimo nugalėtojas. Tačiau su kiekvienais metais žmonės
vis dažniau savęs klausia, ar tikrai šis režimas buvo nugalėtas,
ar vis dėlto sėkmingai persitvarkė, išsaugojęs esmę ir pakeitęs
kai kurias antrareikšmes detales, pavyzdžiui, komunistinius
šūkius į stačiatikiškus. Nepaisant to, Solženicynas, be abejo,
yra įdomus kaip istorinis tipas, kaip Rusijai būdingo tikinčio
žmogaus pavyzdys.
Religingumo tipų Rusijoje esama daug. Paskutinįjį XX a. trečdalį Rusijoje atgimęs susidomėjimas religija paskatino ir šių tipų įvairovės atgimimą. Pažymėtina, kad aštuntame dešimtmetyje pats „religinis atgimimas“ buvo laikomas specifiniu Rusijos reiškiniu, tačiau į šimtmečio pabaigą tapo akivaizdu, kad religinio veiksnio stiprėjimas socialiniame gyvenime – reiškinys, bendras visai europietiškai civilizacijai. Netikėtas reiškinys. Reiškinys, kėlęs nerimą, nes išaugo ne iš religingumo apskritai, bet pirmiausia iš fundamentalistinio religingumo.
Šia prasme Rusija nėra kuo nors ypatinga, atvirkščiai, visiškai būdinga europietiškai civilizacijai, tik joje visi procesai vyko ir tebevyksta sumažintu mastu. Atsiliepia tai, kad šalyje viešpatauja karinis-imperialistinis kompleksas, skaičiuojantis štai jau penketą amžių. Jis prislegia bet kokią iš viršaus nereguliuojamą veiklą. Tačiau kai kurie procesai matyti aiškiau negu Vakaruose, kur kultūrines sroves dėl jų gausybės yra sunkiau analizuoti.
Pagrindinius religinius tipus Rusijoje puikiausiai simbolizuoja garsių Solženicyno amžininkų pavardės: kun. Aleksandras Menis, Grigorijus Pomerancas, Andrejus Sacharovas, Varlamas Šalamovas. Labiausiai „įžymus“ jie buvo Rusijoje, Vakaruose jie buvo žinomi tik dėl ryšio su Rusija. Jie netapo visateisiais vakarietiškos kultūros dalyviais, liko žmonėmis, kurie įdomūs savo egzotiškumu, kurie parodo, jog „ir Rusijoje vis dėlto gali būti europiečių“.
Visus išvardytuuosius vienija europietiškas elgesio stilius, paremtas giliu savo asmenybės savarankiškumo suvokimu. Skiria juos ne tik santykis su religija, pradedant tradicine Menio krikščionybe bei apšviestuoju Pomeranco „new-age-izmu“ ir baigiant absoliučiu Sacharovo bei Šalamovo sekuliarumu. Juos skiria ir santykis kito autonomijos atžvilgiu: nuo pasiryžimo šviesti kitą, padėti kitam augti ir religiniu, ir visais kitais atžvilgiais, – tuo pasižymėjo t. Menis, – iki absoliutaus, egzistencinio žmonių susvetimėjimo skelbimo, kuriuo pasižymėjo Šalamovas. Čia Solženicynas – ir Sacharovo, ir Menio antipodas. Jis – ne bendradarbiavimo ir pedagogikos, o socialinės inžinerijos, įtikinėjimo, privertimo šalininkas.
Pabrėžti asmeninį Solženicyno pradą būtina, idant galėtume paaiškinti, kodėl jis liko svetimas dviejų pagrindinių Rusijos gyventojų kategorijų – nomenklatūros ir jos žemutinio rezervuaro, taigi „liaudies“, atžvilgiu. Solženicyno ideologemos buvo daugiau negu artimos tai valstybininkiškai, kone fašistinei stačiatikybės versijai, kuri sparčiai užvaldė Rusiją po 1990 m. Tačiau akivaizaus abipusis Solženicyno susvetimėjimas nomenklatūros (pasaulietinės ir bažnytinės), taip pat ir juodašimtiškos masės atžvilgiu. Priežastis slypi kolektyvizme, kuris labiau už visas kitas religines pažiūras apibrėžia „rusiškojo tipo“ elgesį.
Pats Solženicynas tai jautė, nors taip ir nesugebėjo įsisąmoninti. Vis dėlto, toji Matronos ir jos kaimynų priešprieša yra pirmiausia ne tikinčiųjų ir ateistų, o europietiškojo individualizmo ir rusiškojo kolektyvizmo priešprieša. Ta pati priešprieša jaučiama ir knygoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Tačiau pagrindinis Solženicyno herojus – ne personalizmo ir kolektyvizmo konfliktas, o asmenybės tragedija antipersonalistiniame pasaulyje. Čia ir glūdi priežastis, kodėl jis buvo daugumos Rusijos gyventojų slapčiomis atstumtas.
Tikruoju nomenklatūros idealu buvo pasirinktas Ivanas Iljinas – stačiatikiškas militarizmo teoretikas, trečiarūšis literatas, užtat mėginantis ištirpti liaudyje, o ne pretenduojantis mokyti liaudį ir jos vadus. Tuo tarpu juodašimtiškos minios numylėtiniais tapo tokios niekingos figūros, kad jų vardai Vakaruose niekam nieko nesako, tai, visų pirma, imperijos dainius Valentinas Pikulis, sąmoningai pataikaudavęs masei ir daręs viską, tik ne mokęs ją. Toliau buvo tik dar menkesni veikėjai, iki pat šiuolaikinių Sergejaus Lukjanenkos, Olego Platonovo, Eduardo Limonovo ir kt.
Neatsitiktinai Vakarai taip pamilo Matroną (tiek, kad prie Milano veikė katalikiška leidykla La Casa di Matrona). Joje egzotikos yra lygiai tiek, kad į ją būtų galima žiūrėti kaip į veidrodį. Bet šios egzotikos yra ne daugiau negu reikia, kad Matronoje atpažintumei save. Matrona – tradiciškiausias personažas Vakarų Europoje: europietis įviltas į egzotiška pavidalą – kaip Kandido indėnas arba Montesqueiu persas. Beje, ir pagal savo pasaulėvoką Solženicynas, skirtingai nei išvardytosios asmenybės, yra be galo artimas XVIII a. Jo santykis su religija yra manipuliacinis ir mechaniškas.
Visi inteligentų stačiatikių gerbėjų ditirambai Solženicynui, kalbos apie jo „kristocentriškumą“ – smagus nesusipratimas. Kitaip negu daugelis savo meto rusų intelektualų, Solženicynas visiškai nesistengė įsitvirtinti literatūroje kaip tikintis krikščionis, nemėgino įsisavinti naujosios rusiškos teologijos paukščių kalbos, siekiančios Dmitrijų Merežkovskį ir Vladimirą Loskį. Jis rašo apie religiją daug atsainiau negu Dostojevskis ir Tolstojus, nemėgindamas parodyti daugiau tikėjimo negu turi – o turi jo, sprendžiant iš to, ką matome, labai mažai.
Visa Solženicyno kūryba yra pavėluota enciklopedizmo ir apšvietos recepcija. Jo žanras – savotiškas „Enciklopedijos“ analogas, kurioje milžiniški „Archipelago“ ir „Raudonojo rato“ tomai yra grandiozinio pasaulio aprašymo projektas. Šia prasme Solženicyno stačiatikybė niekuo nesiskiria nuo Voltaire‘o ateizmo, – abiems religija reikalinga dorovei palaikyti, beje, ne savo (Solženicyno atveju apskritai nerasime kritiško požiūrio į savo poelgius ir mintis), o kitų. Skirtumas tas, kad Voltaire‘as prisivertė prarasti tikėjimą, o Solženicynas prisivertė tikėjimą įgyti. Beje, tai jis padarė tik septinto dešimtmečio viduryje, ir tik vėliau sukūrė mitą apie save kaip apie nuo vaikystės tikintįjį. Mažytė pataisa apie literatūrinius gabumus: Solženicynas – rusiškasis De Maistre‘as, tai – religinis romantizmas, bėgimas nuo laisvės problemos (juk revoliucija yra problemiškas atsakymas į laisvės problemą) į triumfalizmą, tik ne kolektyvistinis, o individualistinis.
Solženicynas dažnai su pasigėrėjimu rašydavo apie sentikystę, ir tam tikra prasme jo religinis tipas yra būtent sentikio. Tai be galo individualistinis tipas – sentikiai, mėgindami išsaugoti Viduramžių formas, iš esmės gerokai pralenkė savo priešininkus, kurie liko Aukso Ordos epochos kolektyvistai. Sentikiai su visu savo iš pažiūros „rusiškumu“ neįtikėtinai lengvai palikdavo Rusiją arba atsiplėšdavo nuo jos gyvenimo. Konkrečiai kalbant, po revoliucijos sentikiai daugiausia išliko Pabaltijyje, Moldavijoje, net Irane ir Amerikoje, bet ne Rusijoje. Savo teisės būti ortodoksiškumo matu teigimas, skeptiškas požiūris į bažnytinę hierarchiją lyg į nusususią kumelę, kuri be botago nepajudės iš vietos, – visa tai yra Solženicynui ir sentikiams būdingi bruožai.
Iš čia išplaukia iš pats savičiausias Solženicyno bruožas – vietinės savivaldos idėja. Bruožas, būdingas Rusijai, kur vietinė savivalda geriausiu atveju reiškė deleguoti „eiliniams visuomenės nariams“ įgaliojimus palaikyti kazarminę discipliną ir švarą, bet tik jau ne dalyvauti politikoje.
Sentikių ir Solženicyno individualizmas padarė juos kur kas labiau teisinio ir bendruomeninio, iš tiesų europietiško religingumo nešėjais, lyginant su tuo religingumu, kurį iki šiol išpažįsta dauguma rusų – antiteisiniu ir kolektyvistiniu religingumu. Tik, žinoma, nereikia pamiršti, kad Rusijoje egzistuoja ir kiti europietiško religingumo variantai, pasižymintys tuo pačiu asmeninės laisvės, įvilktos į teisės ir solidarumo su kitais pavidalą, siekiu, tik be to imperializmo, nacionalizmo ir netgi antisemitizmo, kurie, deja, lyg sklerozės dėmės senuko odą numargino Solženicyno kūrybą.
Iš rusų k. vertė Rūta Tumėnaitė