Tik taip buvo galima reaguoti į vieną šiomis dienomis laikraštyje „The Washington Post“ pasirodžiusį straipsnį. Jame bene pirmą kartą nuo pastarosios Rusijos bei Vakarų santykių krizės pradžios – ir apskritai per pastaruosius metus – labai aiškiai ir išsamiai išdėstytas efektyviausias ir vienintelis būdas sutramdyti vis labiau įsisiautėjantį Kremlių.
Šis būdas paprastas, kaip ir straipsnio pavadinimas – „Kirskite Kremliui per kišenę“. Beje, vienas autorių – buvęs JAV administracijos pareigūnas.
Esmė beveik pažodžiui: čekistinio autoritarizmo šerdis, pamatas ir variklis – prichvatizuoti milijardai ir totalinė korupcija. Nepaisant feodalinių ir plėšikiškų šio režimo bruožų, jis vis dėlto yra „pasaulinio kapitalizmo“ dalis. Šie milijardai išplukdyti į įvairius „ofšorus“, užsienio bankų sąskaitas, paversti kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu.
Tad Rusijos chunta, pasak autorių, yra „idealus“ taikinys Vakarų teisėsaugos struktūroms ir specialiosioms tarnyboms. Juridinių priemonių pradėti „visuotinę kampaniją“ – nors vežimu vežk.
Įvairių šalių vidaus įstatymai dėl kovos su korupcija ir juoduoju kapitalu, tarptautinės normos, leidžiančios tirti kone visos valstybės išvogimo ir jos tautos apiplėšimo aplinkybes.
Straipsnyje teigiama, kad vos pajutę šios atakos pavojų dabartinio Rusijos režimo kūrėjai išsigelbėjimo labui nepagailėtų nieko ir pirmiausia paaukotų savo marionetes – pavyzdžiui, visagaliu monarchu ir svarbiausiu politinės scenos veikėju iki šiol Vakaruose naiviai laikomą V.Putiną.
Pasak autorių, net ir „karščiausi nacionalistai“ sveikintų Vakarų siekius grąžinti Rusijos liaudžiai iš jos pagrobtus turtus.
Šiuos dalykus ne kartą teko konstatuoti – kaip ir kai kuriems kolegoms pačioje Rusijoje. Taip, baisiausios Kremliaus rūmų šmėklos – virš sąskaitų Šveicarijos ar Amerikos bankuose palinkusio FTB pareigūno šešėlis ar į Londono futbolo klubo „Chelsea“ savininko R.Abramovičiaus rūmų duris besibeldžiantis karališkosios prokuratūros pareigūnas.
Kur yra Maskvos agresyvaus ir bravūriško izoliacionizmo riba, jau pačiomis pirmosiomis karo Gruzijoje dienomis priminė ir tokia žinutė: brangiausią pasaulio vilą kažkuriame rojaus kampelyje už, rodos, pusę milijardo eurų įsigijo nežinomas rusų oligarchas.
Režimo propaganda juokiasi, jog nei Europa, nei Amerika, nei NATO neturi jokių ginklų, kad Vakarai nesiims jokių sankcijų, kurių Rusija ir taip nebijo – nes jos į sankcijas net nepanašios.
Jei kalbama tik apie iki šiol vardintas „bausmes“ – pavyzdžiui, užtrenktas G8 ar Pasaulio prekybos organizacijos duris, jiems galima pritarti.
Bet, ponai draugai, kodėl, pavyzdžiui, tas pats R.Abramovičius iki šiol užantyje nešiojasi gubernatoriaus titulą. Ar tik ne „dėl visa ko“?
Būtent apie tai su partneriais pirmiausia turėtų kalbėti Lietuvos ar, pavyzdžiui, Gruzijos diplomatija. Gal net ir oficialiai bei garsiai.
Vis geriau nei Rusiją baisiai „gąsdinsiantys“ ir ant rusiškų pinigų tarpstantiems mūsų politikams labiausiai patinkantys kažkokie „signalai“. Ar dejonės dėl vienatvės – po to, kai buvo pačių užsimerkta prieš progą Čečėnijos kupstu apversti viso Kaukazo bei imperijos vežimą.
Suprantama, šis frontas puikiai matomas ir Vakaruose.
Tad kodėl taip ilgai tylima? Greičiausiai bijoma, kad režimas vis dėlto puls ne į Vakarų glėbį, o kita kryptimi ar prie kokio nors lagaminėlio. Arba į jo vietą ateis kad ir tie patys „nacionalistai“, ar į milijardus spjaunantys fanatikai, į kuriuos „The Washington Post“ pažvelgė naivokai.
Vis dėlto gal jau regime, kad tyla gali praplyšti? Juk kitos išeities, atrodo, nebėra.