Lietuviams – vokiečių pensininkų pamokos

Iš Bylefeldo miesto atvykę pensininkai apie Lietuvą sužinojo iš pažįstamų gavę dovanų iliustruotą knygą apie Vilnių vokiečių kalba.

Nustebinti gražios architektūros, jie savarankiškai susiruošė į kelionę be jokio gido. Vokiečiai tikėjosi, kad tokiame civilizuotame krašte, kokia jiems iš nuotraukų pasirodžiusi Lietuva, orientuotis ir susikalbėti būsią nesunku.

Vietas rugpjūčiui „Mabre Residence Hotel“ viešbutyje Vilniuje Knoopų šeima užsisakė internetu vasario mėnesį ir už tai gavo nuolaidą – apie penktadalį kambario kainos.

Viešbučio pasirinkimą nulėmė kieme auganti aukšta eglė bei uždaras kiemas su senoviniu įvažiavimu.

„Buvome tikri, kad šį gražų miestą sugebėsime apžiūrėti be pašalinių pagalbos. Bet tai pasirodė sunkokas uždavinys vokiečių pensininkui, menkai mokančiam angliškai“, – kalbėjo H.Knoopas.

Vokiečiams atrodė, kad juos aptarnaujantys lietuviai angliškai šneka dar prasčiau, nei jie.

Buvęs verslininkas tvirtino, kad pagyvenę jo tautiečiai galėtų palikti Lietuvoje nemažai pinigų, jeigu lietuviai sugebėtų tuos pinigus pasiimti.

„Reikia visai nedaug, kad vokiečių pensininkai Lietuvą laikytų atostogų rojumi, – vokiškų užrašų prie istorinių paminklų Lietuvoje bei valgiaraščiuose ir švaros gerų restoranų tualetuose“, – tvirtino H.Knoopas.

Porą labiausiai pribloškė netvarka maitinimo įstaigose Vilniaus senamiestyje ir miesto centre vidurdienį, kai turistai pietauja.

Nešvarios grindys vidury dienos nuotaiką aptemdė Vilniaus restoranuose „Amatininkų užeiga“, „Neringa“, Druskininkų kurorto picerijose.

Skanų ir jų kišenei nebrangų maistą pora gyrė išsijuosusi, bet negalėjo atsistebėti, kad joks maitinimo įstaigos darbuotojas per dvi tris pietų valandas net neužėjo apžiūrėti tualeto.

„Tualetas dažniausiai vienas vyrams ir moterims, o iš šiukšlių dėžių virsta popieriai tiesiai į balą po kojomis“, – stebėjosi keliautojai iš Bylefeldo.

„Vokiečių pensininkas eilėje laukti neįpratęs. Sugrįžęs pirmiausia papasakos kaimynams: „Šalis, kur per pietus reikia trypčioti prie šlapio tualeto“, – sakė ponia Friedhild.

Svečius iš Vokietijos juokino ir labai mažos popierinės servetėlės įrankiams suvynioti.

„Gauni puikų kepsnį gerame restorane, o įrankius atneša suvyniotus į permatomą skiautę“, – stebėjosi turistai.

H.Knoopas teigė, kad vokiečių pensininkai yra būtent tas sluoksnis, į kurį galėtų orientuotis Lietuvos turizmo sektorius.

„Pensininkai turi laiko, nuolatines pajamas, yra smalsūs ir mėgsta kokybiškas kurortų paslaugas. Bet reikia jiems pranešti, kur jų laukia kokybė už prieinamą kainą.

Idėjos, ką rinktis, žmonėms kyla tik tada, kai tinkamai juos nukreipi“, – aiškino buvęs verslininkas.

Pora kartą per metus keliauja į užsienį, bet jokioje Vokietijos kelionių agentūroje informacijos apie Lietuvą nėra pastebėjusi.

Informacijos apie garsių Lietuvos kurortų teikiamas paslaugas jie pasigedo jau iš Diuseldorfo į Vilnių skraidinusiame bendrovės „airBaltic“ lėktuve.

Nereklamuoja to, ką turi

Apie Druskininkus svečiai išgirdo jau atvykę į Vilnių ir ryžosi patys ten nukeliauti maršrutiniu autobusu. Kurortas jiems pasirodė puiki vieta pailsėti ir pasigydyti.

„Nuvažiavome atsitiktinai – nieko nebuvome girdėję nei apie gydomąjį purvą, nei apie mineralinį vandenį. Gaila, kad Lietuva nemoka reklamuoti to, ką turi“, – traukė pečiais H.Knoopas.

Sudomintų bažnyčiomis

Argumentas, kad Lietuva neturi pakankamai pinigų reklamuoti šalies turizmo objektus, vokiečių neįtikino.

„Vilnius – puikių bažnyčių miestas. Užtektų lankstinukus apie bažnyčių kultūrą Lietuvoje paskleisti per bažnytines bendruomenes Vokietijoje, ir pagyvenusių turistų srautas į Lietuvą pagausėtų“, – teigė H.Knoopas.

Bylefeldo gyventojus labai sudomino ir informacija, kad Lietuvos miesteliuose veikia nemažai folkloro ansamblių.

„Pagyvenusiems vokiečiams liaudies muzika kaitina kraują. Jie mielai keliautų ir į provinciją, jeigu kaimo sodybose galėtų apsilankyti liaudiškoje vakaronėje“, – kalbėjo F.Knoop.

Buvęs verslininkas H.Knoopas mano, kad lietuviai laimėtų, jei Vokietijoje imtų verbuoti Lietuvą jau pažįstančius vokiečių verslininkus.

„Kai vokietis prie alaus sako vokiečiui: „Lietuvoje gėriau puikaus ir pigaus alaus“, jo kolega neabejos, kad rekomenduojamame krašte ras ir daugiau gerų dalykų“, – dėstė verslo planą pensininkas iš Bylefeldo.