***
Tiems, kurie manė, kad tarptautiniuose santykiuose yra toks dalykas, kaip pažanga, t.y. mes esame pajėgūs išmokti istorijos pamokas, Gruzijos krizė be skrupulų atvėrė akis. Jūs galite turėti kokias tik norite taisykles disciplinuoti tarptautiniams santykiamss, bet jos nevertos nė popieriaus, ant kurio parašytos, jei neatsižvelgia į nuožmius nacionalizmus ir etnines aistras.
Etninės ir nacionalinės varžytuvės yra senos kaip pasaulio sukūrimas ir neslopstančios. Šaltojo karo metais dirbdamas britų diplomatu ambasadoje Maskvoje kurį laiką praleidau dviejose Kaukazo respublikose - Gruzijoje ir Azerbaidžane. Kaip Sovietų Sąjungos dalis, jos buvo po Maskvos padu. Jų gyventojai akivaizdžiai nekentė rusų.
Mano vizitų metu J.Stalinas, gimęs Gruzijoje, oficialiai dar buvo neegzistuojanti asmenybė, jo įpėdinių ištrintas iš sovietų istorijos archyvų. Bet nepaisant Maskvos norų, jo portretą buvo galima išvysti Gruzijos valstybiniuose ūkiuose ir vyriausybinėse įstaigose. Aš paklausiau gruzinų pareigūnų, kodėl taip yra. „Nes jis nužudė daugybę rusų“, - išgirdau pašaipų atsakymą.
Tokie jausmai buvo abipusiški. Vėliau Maskvoje aš papasakojau savo kaukazietišką patirtį Leonido Brežnevo vertėjui Viktorui Suchodriovui. „Ten nėra vietos civilizuotam žmogui“, - pareiškė jis savo nepriekaištingu Šiaurės Londono akcentu (jis taip pat gerai kalbėjo amerikietišku akcentu).
Pastarieji įvykiai parodė, kad sena neapykanta niekur neišgaravusi. Tačiau Vakarų jėgos elgiasi taip, tarsi būtų užkluptos nepasirengusios.
Pernai vienas Prancūzijos diplomatas perspėjo mane, kad kai Kosovas gaus nepriklausomybę (nenatūralus balkaniškos neapykantos vaisius), Rusijai atsiriš rankos elgtis savo nuožiūra Gruzijoje. Ir štai reikalai pakrypo į tą pusę. Kaip neseniai raše „The Times“ savo vedamajame, istorija atgimė, išduodama savo baigties pranašą Francį Fukuyamą.
Bet profesorius F.Fukuyama buvo paliktas likimo valiai nuo pat pradžių. Vos tik griuvo Sovietų Sąjungos ir Broz Tito Jugoslavijos geležinė uždanga, nacionalistinės ir etninės įtampos išsiveržė į paviršių su mirtinu greičiu nuo ilgalaikės priespaudos. Priešingai nei mums sako Davidas Milibandas (D.Britanijos užsienio reikalų sekretorius - red. past.), lediniai Šaltojo karo metai buvo „ramybės laikotarpis“. Po jo atėję laikai buvo pažymėti žygiuojančios istorijos sukeltų nuolatinių neramumų.
Globalizacija ir tarpusavio priklausomybė turėjo panaikinti šias senoviškas nesantaikas ir kovas. Postmodernios valstybės teorijos tarpsta. Tony Blairas pamokslavo, kaip nacionalinius interesus pakeis plintančios „globalios vertybės“.
Tai - akivaizdžios nesąmonės. Tai modernaus pasaulio paradoksas. Pinigai, žmonės, kultūra, verslas ir elektroninė informacija skrodžia korėtas sienas vis didesniu greičiu. Bet nors nacionalinės sienos ištirpo kibererdvėje, tautiškumo ir nacionalinių interesų jausmai tik sustiprėjo.
Pekine, Vašingtone, Teherane ar Maskvoje praleistos penkios minutės jums tai patvirtintų. Kas yra Europos Sąjunga, jei ne 27 valstybių narių tarpusavio įtampos ir nacionalinių interesų derinimo arena?
Beprasmiška teigti, kad nacionalizmas ir etninis gentiškumas neturi vietos XXI amžiaus tarptautiniuose santykiuose. Vakarietiško stiliaus demokratijos plitimas tik padidino jų patrauklumą ir rezonansą. Esminė klaida užsienio politikoje yra matyti pasaulį tokį, kokį nori, o ne tokį, koks jis iš tiesų yra.
Didžiosios Britanijos atveju iliuzijos žlunga, kai nesame pajėgūs pasiekti tokių rezultatų, kokių trokštame. Taip ypač nutiko santykiuose su Rusija, kur mes elgėmės bejėgiškai ir provokatyviai.
Jei mes iš tikrųjų norime sustabdyti blogą Rusijos elgesį, darykime tai ten, kur galime ir kur tai būtų pateisinama - pradėkime nuo milžiniškos Rusijos žvalgybos pareigūnų Londone gūžtos išvalymo, kaip praėjusios amžiaus aštuntajame dešimtmetyje padarė leiboristų ir konservatorių vyriausybės.
Jeigu norime, galime kvailai sumenkinti nacionalinių interesų reikšmę britų diplomatijos arsenale. Bet geriau nenuvertinti jų jėgos kitų valstybių tarptautiniuose santykiuose. Nes tai būtų pavojingas paklydimų kelias.
Pavyzdžiui, Rusija, Kinija ir Iranas. Kiekviena iš jų kunkuliuoja iš pykčio prisimindama tariamą pažeminimą, dėl kurio kaltę suverčia Vakarų jėgoms. Visoms trims XXI amžius atvėrė galimybę atsiskaityti - susigrąžinti pagarbą kaip tautai (tik užmeskite akį į Rusijos laikraščius).
Jums neprivalo šie režimai patikti ir neprivalote jų pateisinti. Bet nesuprasti jų istorijos reiškia nesuprasti pagrindinio užsienio politikos akstino: Rusijos atveju - tai atkūrimas buvusios didybės, kurią sugriovė (kaip tai suvokia milijonai rusų) Michailas Gorbačiovas ir jo užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė, pakurstyti ir paremti Vakarų. Galėčiau lažintis iš maišo rublių, kad jų politika nesiskirtų nė per plauką, net jei Rusijoje visiškai veiktų demokratija, kokią mes norėtume matyti išplitusią visame pasaulyje.
Kas turėtų būti daroma, kaip sakė V.Leninas? Pirmiausia reiktų nusimesti T.Blairo ir G.W.Busho epochos metu uždėtus rožinius akinius. Šiaurės Amerikos ir Europos demokratijoms santykiai su Rusija visuomet bus keblūs ir duobėti, kartais labiau įsivyraus bendradarbiavimas, kartais - priešiškumas.
Sovietų Sąjungos žlugimas neištrynė senų klaidų. Šiuolaikinė Rusija su savo baime būti apsuptai, įtariu žvilgsniu į užsieniečius ir natūraliu autokratijos apetitu, yra sena kaip pasaulis, atsiradusi kur kas anksčiau nei komunizmas. Tai Rusija, kurios Vakarų pacifistiniai ketinimai, stumiantys NATO ir ES į Rytus, nepakeis.
Svarbiausia, kad Rusijai ir Vakarams reikia nusistatyti taisykles XXI amžiui. D.Milibandas ir kiti pasmerkė požiūrį, kad reikėtų grįžti prie Vienos kongreso laikų geopolitikos, kai po Napoleono karų 1815 metais Europa buvo padalyta į įtakos sferas tarp imperijų ir tautų. Jie turbūt pamiršo, kad tai Vienoje buvo sutarta esant beviltiškai situacijai, nes Europoje faktiškai visą amžių jau tęsėsi karas.
Dabar reikia kažko panašaus, paremto įtakų sferomis. NATO turėtų išsižadėti provokatyvaus kaprizo, kad ji atvira Gruzijos ar, dar blogiau, Ukrainos narystei. Tai smūgis į pačią Rusijos nacionalinių interesų širdį ir neužtikrina saugumo nei Tbilisiui, nei Kijevui. Bet Rusijai taip pat turi būti nedviprasmiškai pasakyta, kad bet koks revanšistinis dūris Vakarams sulauks griežto karinio NATO atsako.
Tai gali skambėti šokiruojančiai ir anachronistiškai moderniam suvokimui. Bet nėra kitų būdų pašalinti galimų klaidų, sukeliančių pernelyg daug karų.