Iš sausų ir buhalterinių archeologinių ataskaitų sužinojau, kad gyvenvietė, į kurią vykau, yra ant limnoglacialinės kilmės smėlėtos pakilumos. Kultūriniame sluoksnyje aptikta apie 5 tūkst. puodų šukių. Didžiausią dalį sudarė lipdytinių puodų šukės. Netgi aptikta virvelinės keramikos kultūrai priklausančio puodo dalis.
Aplenkęs stulpą su užrašu „Pasienio ruožas“, pajutau, kad iš tiesų atsidūriau archeologinio laiko juostoje. Šita vietovė nebuvo pažymėta net sovietiniuose kariniuose žemėlapiuose. Prieš mane atsivėrė erdvė, kurioje netikėtai paaštrėjo žmogiški pojūčiai, o dangus susiskliautė į mėlyną apskritimą. Atrodė, kad atsidūriau visatos puodynėje, iš kurios niekuomet nebeįstengsiu išlipti.
Tai buvo Čepkelių raiste įsmigęs Katros kaimas. Kaip trikampė šukė, atplyšusi nuo molinio Lietuvos puodo. Kaip įkaitusi kosminio titnago skeveldra. Jos briauna buvo pagrindinis kaimo kelias, kuris, apsimetęs smėlinga smilga, tarsi žemuoges buvo suvėręs dvidešimt margų kaimo sodybų. Kelias, kuris sudūžta, atsitrenkęs į žemių sampilą, atskyrusį kaimą nuo kito archeologinio ir egzistencinio laiko juostos – Baltarusijos.
Ėjau keliu, įsisupęs į tankų sparvų, aklių, gylių ir mašalų debesį, retsykiais didingu mostu praskleisdamas vabzdžių skraistę. Jaučiausi kaip Musių valdovas, keliaujantis pas darbščiuosius savo pavaldinius. Tačiau ištikimųjų žmonių kaime mažėja. Užvis nuostabiausia, kad dėl visko kalta civilizacija.
Kol nebuvo nutiestas kelias ir pastatyta mobilaus ryšio armatūra, Katra, būdama gyvu inkliuzu, ramiai pulsavo, kvėpuodama gyvybingais pelkių garais. Kalbėjo gudiškai, dainavo: „Самогоночку мы гоним, Самогоночку мы пьем, Апараты пазбивают, А мы новые куем“ (užr. adjunktas Pr. Vildžiūnas-Tuvimas), o raistuose rūpestingai sunkė „naminukės“ nektarą. Tačiau kelias tarsi klastinga ietis pervėrė Katros kaimo gyvastį. Iš pradžių dingo karvės. Jos nenugrimzdo. Tiesiog, nustačius valstybinę sieną, ganyklos tapo Baltarusijos karo grobiu. Po to išnyko arkliai, nes pasieniečiai išmaukė visas raistų „naminukės“ atsargas.
Mat arkliai buvo reikalingi „samagono“ cisternoms vilkti iš pelkių. Dar vėliau keliu atėjo pirmieji miestiečiai, ir dabar greta vienos naujakurio sodybos jau stovi šiose geologinėse platumose niekuomet neregėtas padaras – ekskavatorius. Regis, jo savininkas yra be galo švarus žmogus, nes prie namo ketina išsikasti tvenkinį. O gal įsirengti gydomąsias durpių vonias ar balinių vėžlių veisyklą?
Kaimo galva – šaltyšius Rulis. Jo žalios spalvos sodyba, spindinti kaip milžiniško agaro lapas, yra pagrindinis pelkės uostas. Rulis budi jame nuo senovės laikų. Iki nutiesiant kelią, jis vienintelis kaime turėjo raciją, padėjusią susisiekti su pasienio sargybos bokštu. Saugi ir patikima pelkių „vairininko“ pavardė!
Keliui atsitrenkus į valstybinio kurmiarausio sieną, ryžtingai pasukau į mišką. Musių valdovo mantija suiro, užsikabinusi už keružių pušelių, o aš pats įžengiau į kiminais nuklotą ir gundančiai liulantį raistą. Mane, išdidžiai iškėlę galvas, iškart pasitiko narsieji pelkių broliai – gailiai ir švyliai, turintys kovines gladiatoriškas pravardes: Ledum palustre ir Eriophorum.
Užmetę savo svaiginančių kvapų tinklus, jie tempė mane vis giliau ir giliau į raisto akį, o aš, negalėdamas atsispirti augančiam kvaituliui, apimtas pirmagimystės nuojautos, žengiau vis tolyn žolynų atabradu, po to ėmiau bristi, prisilaikydamas besijuokiančių pušaičių, ir galiausiai, tarsi rujojantis stirninas, – šuoliuoti per išpampusius kupstų pilvus.
Dar vienas svaigus šuolis – ir staiga nežinia iš kokios paslaptingos ertmės ištryško raisto ašara. Tai buvo ežerėlis. Teliuškavo kaip ištirpęs prieštvaninio ledyno kristalas, kaip kosminio kiaušinio gemalas, kaip nuo Kūrėjo kaktos nuvarvėjęs prakaito lašas. Įsivyravo tokia tyla, kad girdėjau, ką ežero įsčiose sapnuoja nuskendęs miškas. Girdėjau, kaip į dumblą grimzta užmigusi žuvis. Girdėjau, kaip šnopuoja sraigės, verkia Daukantas ir šlama Baranauskas.
O anapus tylos, padūmavusioje miško gerklėje, tarsi pasaulio klausą skrosdama šukė, gudiškai rėkė gegutė.