Šįsyk neištvėriau ir atsivėriau. Kai mama dešimtą kartą paklausė, kaip gyvena mano brangusis, burbtelėjau, kad su tuo paršu mes išsiskyrėm. Tada ir prasidėjo!
„Aš juk tau sakiau, kad blogai bus. Neklausei tu, nes mamą kvaila tu laikai, – mamos balso tonas buvo erzinančiai džiugus, – Sakiau jam, kad reikia mokytis, bent bakalaurą baigti, o jis tokiom negerom akim į mane žiūrėjo. Aš pirmąkart pamačiusi jį „perkandau“, žinojau, kad tau su juo ne gyvenimas“.
Mamytė visuomet būna teisi, kai viskas akivaizdu kaip ant delno. Tik kodėl ji prieš mėnesį mus abu primygtinai spaudė prie altoriaus eiti – čia yra klausimas. Tačiau tą pavakarę klausinėjau ne aš, o ji: „Tai tu gali man pasakyt, kas čia atsitiko?“
Valandą laikiausi ištvermingai lyg ant laužo deginama Žana d‘Ark. Klausiausi baisiausių savo skyrybų hipotezių: galbūt aš tapau nėščia, jis mane paliko ir aš pasidariau abortą, galbūt jis kaip nors iškrypėliškai mane išžagino, galbūt jis pasirodė esąs pedofilas, prievartaujantis berniukus. „Neištikimybė, mama, tai buvo neištikimybė. O dabar atstok!“ – suklykiau taip, jog visos musės ir širšės kambaryje persigandusios nutilo.
„Kaip tu gali ant mamos rėkti! Aš daugiau gyvenimo patirties turiu negu tu, iškart mačiau, kad jis toks. O AIDS ar sifilio jis tau neužnešė, nuo visų tų baisių moterų?” – aš papurčiau galvą, nuslinkau į vonią, susiradau vatos gabalėlių ir užsikišau ausis. Bet skambūs pamokslai ir per vatą smelkėsi: „Rinkis vyrą, kad ne tu mylėtum labai, o jis tave labiau mylėtų. Man irgi jaunystėj atrodė - tas negražus, tas per mažai protingas, tas per ramus. Kvaila buvau. Po to jie turtingiausiais žmonėmis tapo”.
O ji susirado dukart išsiskyrusį, bet visai neprastai atrodantį keturiasdešimtmetį mano tėvą. Jis jai meilės eilėraščius rašydavo, bet tada gimiau aš ir tėvų keliai išsiskyrė. Kai žengiau pirmuosius žingsnius, nerėkaudami jie kalbėdavosi itin retai. „Dėl tavęs aukojausi, jei ne mano kantrybė, būtum benkartė buvusi“, – vėliau mama graudenosi, kai jau buvau paauglė ir klausiau, kodėl jie kartu gyveno ir mane kankino. Kokia man nauda iš tokio tėvo, su kuriuo ilgiau penkių minučių per gyvenimą šnekėjusi nesu! Mano mama – irgi košmaras, bet jai bent jau mano laimė rūpi.
Kartais būtų smagiau, jei nerūpėtų. Begalinis susirūpinimas paskatino mamytę brangiausiąją apie mano bėdas papasakoti močiutei. Aštuoniasdešimmetė senolė taip susijaudino, kad net pusė buteliuko valerijonų nepadėjo užmigti. Kitą rytą ji sėdo į autobusą ir atlėkė į Vilnių – tiesiai pas mane.
Sekmadienį dešimtą ryto ji jau skambino prie mano buto durų. Užmiegotomis smegenimis padariau išvadą, kad močiutei, matyt, vėl sveikata sušlubavo ir ji atsibeldė į Santariškes tyrimų darytis. Gal dieglys įsimetė, gal akys ne taip ryškiai kriminalines laidas per televizorių mato.
Juodais juodutėliais rūbais apsirėdžiusi ji dribtelėjo ant mano baltutėlės odinės sofos. Vien juodai ji ėmė rengtis prieš penkerius metus, kai mirė senelis. Gyvas jis dūmydavo cigaretę po cigaretės, kaimo „latrų“ į namus prisikviesdavo ir degtinę maukdavo, močiutė visiems giminėms jį bjauriausiais žodžiais keikdavo. Tačiau numiręs senelis labai geras jai pasidarė. Gedėjo senolė iš širdies – ir karstą už pusketvirto tūkstančio litų nupirko, ir antkapį marmurinį, su portretu iškaltu pastatė. Dabar didžiuojasi, kad kapas visose kapinėse pats puikiausias, kiekvieną savaitgalį piktžoles išravi, lapus nugrėbsto, gėlėmis apkaišo. Panašu, kad vyro mirtis jos gyvenimą įprasmino.
Būtų ji laiminga, jei mano skyrybos minčių nenuodytų. „Vaikeli, vaikeli, ką gi tu dabar darysi, kas tave ims, kai tu su vyru jau gyvenai. Kad tu dabar jau „praimta“, vaikeli, – rypavo žilagalvė, - Bet va operacijas daro, kai moteris daktarai taip susiūna, kad jos vėl skaisčios tampa. Aš duosiu tau pinigų, laidotuvėms taupiau, bet tau atiduosiu, vaikeli, kad tu laiminga būtum“.
Išprotėjo senė visai! Vos neišgriuvau tokius paistalus išgirdusi. Aprėkiau ją, kad nesąmones vapa, o ji iš rankinuko tvarkingai sulankstytą laikraščio iškarpą išsitraukė.
“Mergystės plėvės atkūrimas - tai jau įmanoma”, - garsiai išskiemenavo straipsnio pavadinimą. Ištraukiau tekstą jai iš rankų - aiškinama ten, kad Prancūzijos arabės prieš vestuves prisidūksta, o paskui eina į klinikas himenoplastikos operacijų darytis, nes musulmonas vyras gali užmušti, jei pirmosios vestuvinės nakties metu paklodė bus be kraujo dėmių.
“Močiut, raminkis. Aš ne arabė, o Lietuvoj tokių operacijų net nedaro. Ir pinigų tu neturėsi, va, rašo, kad tris tūkstančius eurų nekaltybės “atstatymo” procedūra kainuoja”, - giliai įkvėpiau ir stengiausi draugiškai situaciją paaiškinti. Bet nė velnio - žilagalvė ėmė sapalioti, kad lietuviams daktarams kyšį duos ir jie viską padarys, o jei santaupų neužteks, iš giminių pasiskolins.
Senolė ašaringai dūsavo: „Vaikeli vaikeli, vyrams „nesusiženijus“ seksas galima, moterims negalima – taip pasaulis sutvarkytas. Sugult jie tai su paleistuvėm gali, bet prie altoriaus eis tik su nekalta“. Aš tik klapsėjau akimis. Nėra nieko klaikesnio, kaip kalbėtis su močiutėmis apie rūtų vainikėlius.
Rūta rūtytėle žalioji, kokia kebli dabar mano padėtis! Nereikia man tos skaistybės - nemadingas tai daiktas. Jei virš dvidešimt tebeturi rūtų vainikėlį, vadinasi, atrodai kaip klaiki senmergė ir nė vienas vyras tavęs nenori. Gerų meilužių vyrams reikia, o ne mergelių skaisčių. Bet kaip tą paaiškinti bobulei?
Ji iškiūtino iš mano namų, svaidydama kraupius grasinimus: ji pakeis testamentą ir man neteks nė lopinėlio žemės ant ežero kranto, ji geriau jau bažnyčiai turtą užrašys negu tokiai blogai anūkei.
Dabar nežinau, ką daryti. Lauksiu Jūsų patarimų:
brigitajonaite@yahoo.com