Pastaroji imigracijos iš Rytų Europos banga galingai užlieja britų salas – didžiausia D.Britanijos prekybos centrų sistema „Tesco“ netgi sukūrė savo tinklapio versiją lenkų kalba.
Iki šiol į D.Britaniją atvyko tik šiek tiek daugiau nei milijonas žmonių iš 2004-aisiais į Europos Sąjungą įstojusių Rytų ir Vidurio Europos šalių. Pasak UCL universiteto geografo Johno Salto, tai didžiausias atvykėlių antplūdis per D.Britanijos istoriją – bent jau absoliučiais skaičiais (Prancūzijos hugenotų imigracija XVII a. galėjo atrodyti radikalesnė dėl mažesnio gyventojų skaičiaus).
Lenkai, sudarantys du trečdalius naujųjų atvykėlių, tapo didžiausia šalies tautine mažuma – o prieš penkerius metus jie tebuvo trylikti.
Tačiau tokia padėtis gali ilgai nebesitęsti. Juos iš pradžių siurbte siurbusi nepasotinama darbo rinka ima silpti. Mažėja darbo vietų aptarnavimo ir statybų srityje, o pačios Lenkijos ekonomika auga 5 proc. per metus. O ir uždirbti pinigai keičiami nebe tokiu palankiu kursu – 2004-ųjų pradžioje už svarą sterlingų duodavo septynis zlotus, o dabar tik keturis.
Pastarąjį metų ketvirtį D.Britanijoje užsiregistravo mažiausiai dirbti norinčių rytų europiečių nuo pat 2004-ųjų – o juk vasara būna darbingiausias metų laikas. Be to, mažėjant atvykstančiųjų skaičiui, daugėja išvykstančiųjų.
Oficiali statistika apie D.Britaniją paliekančius užsieniečius nekaupiama, tačiau balandį Viešosios politikos tyrimų institutas atliko lenkų apklausą, kuri atskleidė, kad beveik pusė atvykėlių jau grįžo namo. Prognozuojama, kad po metų išvykstančiųjų bus daugiau nei atvykstančiųjų.
Tai bloga naujiena barščių mėgėjams ir Katalikų bažnyčiai D.Britanijoje, kurios parapijiečių skaičius per pastaruosius dvejus metus išaugo 10 procentų. Tačiau migracija iš Rytų Europos paliks ir daugiau ilgalaikių žymių – kad ir koks trumpas pasirodys besąs šis reiškinys.
Labiausiai pastebimas jo palikimas – imigracijos problemų britai nebepainioja su rasizmu. Nuo šeštojo dešimtmečio didžiausi imigracijos srautai D.Britaniją pasiekdavo iš Afrikos, Karibų jūros regiono ir Pietų Azijos – tad ginčai dėl imigracijos būdavo nuspalvinti rasinių prietarų (daugelis politikų sąmoningai suplakdavo abu šiuos klausimus). O dabar, atvykus milijonui baltaodžių, daugiausia neturtingų, užsieniečių, imigracija analizuojama grynesniais ekonominiais terminais.
Aktualesnės diskusijos imigraciją ima sieti su demografijos problemomis – kokią įtaką pigi darbo jėga padarė darbo užmokesčiui. Tokie klausimai parūpo tiek konservatoriams, tiek leiboristams – pernai premjeras Gordonas Brownas pareikalavo „daugiau britiškų darbo vietų britų darbininkams“. Vis iškyla senų skaudžių temų. Praėjusį mėnesį dienraštis „The Daily Mail“, sulaukęs Didžiosios Britanijos lenkų federacijos skundo, sutiko iš savo tinklapio pašalinti kelis neigiamai apie užsieniečius darbininkus atsiliepiančius straipsnius.
Kitas išskirtinis rytų europiečių viešnagės D.Britanijoje bruožas – jos trumpumas (jei ji išties greit baigsis). Praeityje atūžusios imigrantų bangos paprastai niekur nedingdavo – arba bent jau neketindavo dingti. O vizų nevaržomi rytų europiečiai atvykę nėra pririšti prie naujųjų namų.
Pigių skrydžių bendrovės jiems leidžia pusę laiko praleisti D.Britanijoje, o likusį – namie. Dėl tokio lankstumo šalis lengviau pergyvens galimą ekonomikos sulėtėjimą, nes atvykėliai greičiausiai keliaus namo, o ne prisijungs prie vietos bedarbių. Tačiau dėl to pasikeis ir eilinių britų požiūris į imigrantus.
Anksčiau laikyti valstybės rūpesčiu (ypač kai daugelis jų būdavo politinio prieglobsčio siekiantys pabėgėliai), dabar jie vis dažniau vadinami grėsme darbo vietoms. Viešosios politikos tyrimų instituto darbuotoja Laura Chappell pastebėjo, kad britai rytų europiečius paprastai vadina „migrantais“, o atvykėlius iš ne Europos šalių – „imigrantais“.
Galiausiai, rytų europiečiai daug plačiau pasklido po visą šalį nei ankstesnieji naujakuriai – darbuotojais aprūpino Leiklando senelių namus, Rytų Anglijos fermas, Škotijos žuvininkystės fabrikus ir Lamanšo salų viešbučius. Tik 21 proc. jų įsikūrė Londone – palyginti su 41 proc. kitų D.Britanijoje gyvenančių užsieniečių.
Jie atvyko į vietoves, neturinčias imigracijos patirties, ir atskleidė problemas vyriausybės pinigų paskirstymo sistemoje, paskatindami šalį reformuotis. Tokių viešųjų įstaigų kaip poliklinikos, policija ir priešgaisrinė tarnyba finansavimas priklauso nuo numatomo gyventojų skaičiaus, į kurį neįtraukiami trumpalaikiai svečiai ir darbdovietėse gyvenantys žmonės – pavyzdžiui, viešbučių darbuotojai.
Šalies valdžia ketina įsteigti specialų rinkliavų už vizas finansuojamą 15 mln. svarų sterlingų per metus fondą, kuriuo paramstytų pinigų pritrūksiančias savivaldybes. Be to, prižadėjo atidžiau skaičiuoti gyventojus.
Lenkams kraunantis lagaminus netektį jau pajuto savo sienų dažymą ir kompiuterių taisymą jiems patikėdavę britai. Galbūt pamaina jau pakeliui – nuo 2013-ųjų D.Britanijoje galės laisvai dirbti rumunai ir bulgarai. Tačiau L.Chappell primena, kad tos šalys turi glaudžių ryšių su Italija ir Ispanija, o ir kitų Vakarų Europos šalių darbo rinkos dabar daug atviresnės nei buvo 2004 metais. Antrąkart D.Britanijai gali nepavykti privilioti tiek daug imigrantų.