Naivus tikėjimas, kad valdoma Maskvos demokratija nekelia grėsmės kaip ir besirąžanti meška zoologijos sode, europiečiams jau atsiėjo pakankamai brangiai. O mokėti dar teks, nepaisant to, kokia dabar bebūtų Europos reakcija. Kremlius toliau lipa ant galvos.
Rusijos spauda po pasibaigusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo džiūgavo. Daugelio rusų nuomone, Europa nepajėgi griežčiau kalbėti su Maskva, o susitikę Europos valstybių lyderiai tai dar kartą neva patvirtino.
Tiesą pasakius, jau įkyrėję ir šablonu tapę teiginiai apie Maskvos sukiojamus dujų ir naftos čiaupus tampa tikru europiečių nevisavertiškumo kompleksu. Raginimai kurti naują energetinę strategiją arba turėti bendrą poziciją Rusijos atžvilgiu kaskart subliūkšta, ES viršūnėse išsiskyrus nuomonėms.
Išties, ko tuomet verta ES, jei nesugeba kalbėti vieningu balsu, ir kai piršto grūmojimu pridengta nuolaidžiaujanti pozicija pateikiama kaip „sėkmingas kompromisas“? Maskva viešai sveikina „protingą ES draugystės siekį“ ir kartu nepamiršta pabarti europiečių, kad jų pozicija išdėstyta ne visiškai taip, kaip parašyta Kremliaus scenarijuje.
Akivaizdu, kad Rusijos valdžia dar sykį pademonstravo, jog ES jiems nėra joks autoritetas, o tik partneris, kurį galima vedžioti už nosies. Dar akivaizdžiau, kad neoficialiai paranoja laikyta Lenkijos ir Baltijos valstybių pozicija dėl Rusijos tik dabar priverčia senąją Europą kažkiek susimąstyti.
Nejau Europai taip sunku suprasti, kad pabarimai ir pamokymai, kaip negražiai elgiasi Rusija, Maskvos paprasčiausiai neveikia? Net ir ES derybų su Rusija sustabdymas Maskvai skamba nerimtai. Vakariečių mentalitetas leistų tai suprasti, kaip rimtą signalą, tuo tarpu Kremliaus „vanagai“ tai supranta tik kaip dar vieną silpnumo įrodymą.
Kita vertus, juk niekas nesiūlo Rusijai skelbti karo dėl jos veiksmų Gruzijoje, juolab kad atvejis išties palyginti slidus viešųjų ryšių prasme. Net ir kalbėdama apie sankcijas ES sutrinka, mat neturi apčiuopiamos nuomonės, kokios jos galėtų būti. Tuo metu Vokietijos ir Prancūzijos pareigūnai linksta kaip lapai nuo vėjo, vien pagalvoję apie galimus atsakomuosius Maskvos žingsnius.
O Kremlius stengiasi išlaikyti iniciatyvą, net ir pirmųjų bent kiek griežtesnių Europos žingsnių akivaizdoje. Lyg tarp kitko šiomis dienomis iš Maskvos pasipylė pasiūlymai siųsti rusų policininkus į Afganistaną – „mokyti vietos saugumo pajėgų“. Maskva taip pat pasiūlė siųsti savo kariškių grupę į Čadą, ES vadovaujamą misiją. Kokie kilniaširdiški žingsniai.
Seniai žinoma, kad Europa neryžtingai elgiasi geopolitinėje erdvėje, kai kalbama apie globalius iššūkius. Nenoras siųsti karių į užsienį patinka ir pacifistams, ir nekenčiantiems JAV užsienio politikos. Todėl toks, kad ir nedidelis Rusijos „meduolis“ Europą vėl gali priversti užmiršti tiek Rusijos veiksmus, tiek karingas kalbas.
O kalbų būta rimtų ir netuščių. Rusijos prezidento paskelbtuose penkiuose užsienio politikos principuose aiškiai galima įžvelgti Rusijos ambicijas ir net ateities žingsnius. Įsižeidusio paauglio balsu reikalaudama pagarbos Rusija jau viešai braižo savo „gyvybinės erdvės įtakos sferas“. Žinant, kokiu tempu Maskva gali dalinti rusiškus pasus užsienyje, o vėliau žygiuoti ginti „Rusijos piliečių“, suklusti verčia ir jos pažadas apie savo interesų gynimą visomis priemonėmis.
Kita vertus, tokiomis kalbomis ir veiksmais Rusija vaizduojasi nušovusi daugybę zuikių ne vien Vakaruose, bet ir šalies viduje. Naujojo valdžios tandemo „Medvedevas-Putinas“ pademonstruota Rusijos galia įkvėpė rusus. Ne vienerius metus iš naujo sovietiniais metodais brandinta neapykanta Vakarams sukėlė pasididžiavimo bangą rusų piliečiams.
Juk taip smagu parodyti Vakarams špygą ir juoktis iš jų neryžtingos reakcijos. Dar tvirčiau rusai jaučiasi pamatę, kaip naujasis Rusijos lyderis ir jį supanti valdžia pasiryžusi ginti savo piliečius. Po tvirto caro ranka ir visos kasdieninės problemos nebebaisios.
Tuo metu netgi savo trūkumus Maskva sugebėjo parodyti kaip privalumus. Daugelis Vakaruose ir pačioje Rusijoje nustebo dėl žaibiškos Rusijos kariuomenės reakcijos į konfliktą Pietų Osetijoje. Rusus pamalonino vaizdai iš karinių veiksmų zonos, kur gruzinai metė savo ginklus ir traukėsi iš kelio „nenugalimajai taikdarių armijai“.
Tačiau tik nedaugelis pastebėjo, kad rusai iš esmės nepademonstravo nieko naujo, į Pietų Osetiją ir Gruziją įvažiuodami pasenusiais tankais ir šarvuočiais. Rusijos aviacija nesurengė tokio spektaklio, kaip Vakarų kariuomenės, rodydamos tikslių bombų smūgius televizijos ekranuose.
Iš pradžių galima buvo spėlioti, kad taip Rusija elgiasi paskubomis, spėjusi sutraukti tas pajėgas, kurios buvo regione. Tačiau po truputį ėmė aiškėti, kad šios buvo telkiamos ne vieną mėnesį. Galima būtų teigti, kad Rusija prarado itin gerą progą pademonstruoti savo karo mašiną tokią, kokią rodė gegužės 9-osios parade Maskvoje – modernią, tikslią, niekuo nenusileidžiančią vakarietiškai.
Vietoje to pasaulis išvydo skirtingomis uniformomis keliaujančius rusų karius, nuo grandinės paleidusius osetinų ir abchazų marodierius bei žiaurumu pasižyminčius Maskvai lojalius čečėnus.
Rusijos kariškių spaudos konferencijose nematėme vaizdų, kaip rusų aviacija tiksliai smogia vien kariniams gruzinų objektams, – išvydome subombarduotų Gorio ir Cchinvalio vaizdus. Juos priešingos konflikto pusės panaudojo savo propagandai.
Dabar Kremlius gali ne tik skelbtis ginantis savo piliečius, bet ir surengti savo mažąjį Niurnbergo procesą „konflikto kaltininkams“. Pasaulis jau spėjo pamiršti apie Rusijos veiksmus Čečėnijoje, o kad jų neprisimintų Maskva, stengiasi nukreipti dėmesį į „osetinų genocidą“.
Atrodo, kad kiekvienai kritikų pastabai Kremlius spėjo paruošti savų „argumentų“. Kam grasinimai, kam priminimai dėl Kosovo, kam kaltinimai karo nusikaltimais, o kam dar užantyje laikomi „nauji projektai ir specialios priemonės“.
Galima pagrįstai teigti, kad pastarosios teks aršiausiems Kremliaus kritikams, t.y. Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Į šią kategoriją dar papuola ir Ukraina, su kuria, kaip paskubėjo saldžiai patikinti V.Putinas, „Rusija neturi jokių problemų“. Kurgi ne.
Kasmečiuose Rusijos priešų sąrašuose figūruoja Gruzija ir ką tik išvardyntos valstybės. Galbūt ne karinės priemonės, ne vien spaudimas dujomis ir nafta, bet Rusijos atsakas tikrai bus. Ir tai nėra tuščias gąsdinimas. Rusija kaskart pabrėžia pragmatizmo svarbą, tačiau dažnai jį painioja su proporcingos politikos sąvoka.
Nuolatinis spaudimas kaimynams, kurie palyginti neseniai ištrūko ar bando ištrūkti iš jos įtakos sferos, Rusijos vertinamas kaip gynybinis žingsnis. Bet kas, kas nesiskaito su Rusijos siūloma pozicija ar sąlygomis, kaip mat apšaukiamas priešu ar bent jau nedraugišku. Tai galioja tiek istorijos puslapiams, tiek dabartiniams santykiams tarp valstybių.
Daugelis Europos valstybių, anot Rusijos, suprato žaidimo taisykles ir elgiasi pragmatiškai, teliko tik rėksniai, į kuriuos reikėtų nekreipti dėmesio. Ar ne panašiai Rusija šnekėjo dar šių metų pavasarį, kuomet Lietuva perspėjo apie galimą Rusijos derybų su ES stabdymą?
Tuomet iš Maskvos grasinimų ir sankcijų Lietuvai kažkodėl nepasipylė. Rusija karčiai nurijo piliulę rodydama atsainumą ir pareikšdama, kad tokia kažkokios Lietuvos pozicija vis vien nesustabdys įsibėgėjančio ES ir Rusijos traukinio.
Ne, tai nereiškia, kad Rusija išsigando Lietuvos pozicijos, bet taip pat negalima būtų teigti, jog jos atsaini reakcija parodė tikrąjį Maskvos veidą.
Rusija visais laikais mėgo rizikuoti ir blefuoti. Turėdama ne vieną galimybę pagerinti kaimyninius santykius ir elgtis kaip normali valstybė, tebūnie net ir ginanti savo nacionalinius interesus, ji nesivargino pasukti abipusiai naudingu keliu.
Užuot taip padariusi, Maskva toliau plėtojo savo didžiavalstybinį mentalitetą. Atrodo, kad Rusijos valdžia niekaip negali suvokti, jog didžia valstybe daro ne vien jėgos demonstravimas, bet ir gebėjimas bendrauti išlaikant pagarbą.
Nieko nenustebinsi, Rusijos mastymą pavadinęs imperiniu. Juo labiau, kad kritikai kaip mat prikiš JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų valstybių veiksmus, kurie, esą, yra tokie patys. Tačiau geopolitika nereiškia, kad joje nėra idealistinio naivumo, o egzistuoja vien interesai. Čia taip pat egzistuoja tiek principų ribos, tiek kitų šalių interesai, apie ką dažnai pamiršta Europos lyderiai.
Įsivaizdavimas, kad geri santykiai su Rusija bet kokia kaina atneš ilgalaikę naudą, ir yra didžiausias naivumas. Grubiai sakant, geri santykiai su Rusija, laikantis savų principų ir interesų, turėtų būti Europos ilgalaikės strategijos pagrindas.
Per ilgą istoriją jau ne sykį buvo galima įsitikinti, kad tai, ką Rusija kalba, ir tai, ką ji daro, yra du skirtingi dalykai. Gąsdinimai ir trumpalaikiai čiaupo užsukimai tik parodo, kokį tvirtą stuburą turi Europa. Dažnai pamirštama pridurti, kad Europa energetinius išteklius perka, o ne gauna dykai. „Užsuksime čiaupus“ skamba grėsmingai, tačiau kam tuomet Rusija be papildomų vamzdynų parduos savo išteklius? Poreikis, žinoma, egzistuoja ir Kinijoje, ir kitur, tačiau be Europos Rusijai būtų sunku, nepaisant visų jos sukauptų rezervų.
Kai kurie ekspertai jau spėjo paminėti, kad Rusijos pareigūnai labiausiai baiminasi ne kokių nors abstrakčių sankcijų jų valstybei, bet smūgio per jų asmenines kišenes. Jei milžiniškos sąskaitos užsienio bankuose, prabangios vilos ir nevaržomos kelionės po pasaulį rusų valdžios oligarchams staiga taptų sunkiai pasiekiamos, tam tikra panika – neišvengiama.
Kritikai iškart pastebės, kad tokie konfrontaciniai žingsniai niekam nėra naudingi. Tačiau, ar ne tai daro pati Maskva su užsienio kapitalu Rusijoje? Vakarų bendrovės linkusios be skrupulų plėsti savo verslą bet kurioje pasaulio vietoje, kur tik pamato puikias galimybes. Ne žmogaus teisės ar politinės peripetijos joms rūpi, bet milžiniška rinka.
Tačiau, jei joje atsiranda papildomos rizikos, kliūčių ar draudimų, tuomet ne visi gali prisitaikyti. Europa stengiasi demonstruoti stebėtiną pakantumą, neva gindama savo interesus. Tačiau iš tikrųjų ji apgina vos trumpalaikius interesus, nesivargindama žiūrėti toliau.
Dabar Rusija karštligiškai stengiasi būti bent vienu žingsniu priekyje. Svarbiausia, kad ji stengiasi turėti iniciatyvą savo rankose, ko taip trūksta Europai. Margaspalviai sandėriai su Kinija, Indija ir tokiomis valstybėmis, kaip Iranas bei Venesuela, rodo, jog Rusija ieško naujų rinkų.
Tuo pačiu metu ji rizikuoja ir naudojasi savo koziriais ne tik darydama spaudimą Europai, bet retkarčiais pasiūlydama savo pagalbą sudėtinguose tarptautiniuose žaidimuose. Ypač kalbant apie Vakarams problematiškas valstybes – tą patį Iraną, Šiaurės Korėją.
Ir vis dėlto Europa nėra tokia bejėgė, kaip atrodo iš jos dabartinių veiksmų. Galbūt ji niekuomet ir nebuvo vieninga, tačiau susivienyti ir žengti rimtesnius žingsnius ji tikrai pajėgi. Galingieji pasižymi savybe surasti savyje jėgų ir ryžto tomis akimirkomis, kai jų labiausiai reikia. Tokia akimirka atėjo jau senokai.
Laikas nusimesti tuščių žodžių bei mandagių šypsenų skraistę ir įrodyti, kad Europa pastumdėle netaps. Tik aiškiai be biurokratinių išvedžiojimų suformuluotos ambicijos ir realūs veiksmai Europai suteiks tokį autoritetą, kuris neleis niekam naudotis mumis savo politiniams žaidimams.