Nesugebėjimas susitaikyti su šia galių pusiausvyros slinktimi išryškėjo per įvykius, pasibaigusius Rusijos intervencija Gruzijoje. Nuo B.Jelcino laikų Rusijos ir JAV nuomonė užsienio politikos klausimais ne kartą išsiskyrė: dėl NATO plėtros, Balkanų, raketinės gynybos, Irano ir žmogaus teisių padėties pačioje Rusijoje.
Vienintelė diplomatijos apraiška buvo pasisodinti Rusiją ir įtikinti priimti visus mūsų sąrašo punktus bei pasakyti, kad visos jų baimės ir susirūpinimai yra nepagrįsti. JAV šių santykių niekada nelaikė derybomis, kuriose Vašingtonas atsisakytų kai kurių norimų dalykų, kad mainais Maskva atsisakytų kelių jai rūpimų. Kaip tas anekdotinis su užsieniečiu bendraujantis anglas, mes manėme, kad galime juos priversti mus suprasti, jei viską pakartosime garsiau.
Ši G.W.Busho administracijos laikysena atspindėjo tokią galių pusiausvyrą, kuri egzistavo dešimtajame dešimtmetyje, kai Rusija buvo silpna ir neturėjo daug kozirių.
Tačiau tai pasikeitė. Kontrastas tarp Maskvos intervencijos Čečėnijoje 1994 metais ir Gruzijoje 2008-aisiais yra stulbinantis. Kad ir kaip JAV nepatiko rusų elgesys sutriuškinant čečėnų separatizmą, Rusijos karinė operacija atrodė tokia nemokšiška, kad negalėjo sukurti grėsmingų precedentų. Bet šiandien visos mūsų mintys sukasi aplink tai, kur Rusija savo galią naudos toliau.
Jei atsuktume laiką ir grįžtume į vasarį, kai JAV remiamas Kosovas paskelbė nepriklausomybę, turėtume visus derybų elementus. JAV siekių sąraše lengviausia būtų atsisakyti priešraketinės gynybos sistemų ir paramos Kosovo nepriklausomybei. Pirmasis tik be reikalo erzina Rusiją, kuri nė sekundei nepatikėjo versija, jog JAV šitaip atsako į grėsmę iš Irano. Kosovo nepriklausomybė neapsaugo jo gyvenotjų, o tik sukuria nevykusį įteisinto separatizmo precedentą – tai paaiškina, kodėl tokia NATO valstybė kaip Ispanija atsisakė ją paremti.
Sudėtingesnis klausimas – Gruzijos ir Ukrainos narystė NATO. Šios demokratinės valstybės nusipelno stiprios JAV paramos. Tačiau teisi ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, sakanti, kad NATO sąjungos šerdis yra 5 straipsnis, garantuojantis, kad vienos narės užpuolimas bus laikomas agresija prieš visas kitas.
Tai reiškia, kad JAV turi būti pasirengusios įkurdinti nuolatines savo pajėgas visose grėsmę jaučiančiose Aljanso narėse – kaip prie dvi Vokietijas padalijusios sienos Šaltojo karo metais. Narystė NATO nėra talismanas, kuris stebuklingai apgaubia apsauginiu lauku. Tam reikalingi operatyviniai planai ir brangūs gynybiniai įsipareigojimai.
G.W.Busho administracija negalėjo rimtai kalbėti apie Gruzijos ir Ukrainos narystę NATO, jei neketino suteikti realių JAV karinių pajėgų garantijų, o ne tik siųsti ten ginklus ir patarėjus. Priešingu atveju, versti gruzinus viltis, kad jie greitai bus priimti į klubą, buvo rimta klaida.
Tarpusavio supratimas, kurio buvo galima pasiekti prieš metus, dabar nebeįmanomas. G.W.Busho administracija Kosovo nepriklausomybę ir priešraketinės gynybos sistemas Lenkijoje pavertė įvykusiais faktais – nebepanaudojamais derybų svertais. O skubėti su viliojančiais pasiūlymais į Maskvą, kol Rusijos kariuomenė dar laiko okupuotas Gruzijos dalis, yra neįsivaizduojama.
Aš jokiu būdu nenoriu teisinti Maskvos elgesio. Rusija neteisėtai nepalieka Gruzijos teritorijos arba bando nuversti demokratiškai išrinktą režimą. V.Putino kalbos apie gruzinų vykdomą „genocidą“ arba JAV sąmokslus nemaloniai primena sovietmečio „didįjį melą“. Tai, kad galima suprasti Rusijos susierzinimą, moraliai toli gražu nepateisina jos elgesio.
Kaip neseniai priminė Kishore Mahbubani iš Nacionalinio Singapūro universiteto, vienas pagrindinių JAV galią per šį dešimtmetį sumažinusių veiksnių buvo jų moralinio autoriteto smukimas. Po Rusijos intervencijos JAV pareigūnai pareiškė, kad „didžiosios XXI amžiaus valstybės nepažeidinėja kitų šalių suverenumo, kad nuverstų jų režimus“. Teiginį sušvelninus patikslinimu „Europoje“, prunkštimas aptilo tik vos vos. Demokratijos skleidimas – šiaip jau geras dalykas – prarado dalį savo žvilgesio dėl sąsajų su Irako karu ir JAV saugumo interesais.
Pastarosios dvi JAV administracijos galėjo mėgautis Amerikos hegemonija tiek ekonomikos, tiek saugumo srityse. Būsimoji administracija nebegalės, taigi viena svarbiausių jos užduočių bus suderinti mūsų norus su realiomis galimybėmis.
Tai nereiškia, kad turime atsisakyti idealistinių tikslų – tokių kaip demokratijos skleidimas. Tačiau būsimasis prezidentas privalės „detoksikuoti“ patį demokratijos skleidimo terminą. Turėsime rasti kitų būdų paremti Gruziją ir Ukrainą – ne tik prisiimdami naujų sąjungininkų įsipareigojimų. Ir mums reikia konkrečiai suplanuoti, kaip ginti dabartines NATO nares – ypač Lenkiją ir Baltijos šalis – nuo piktos ir atgyjančios Rusijos.
* * *
Amerikos filosofas, politinės ekonomijos ekspertas Francisas Fukuyama labiausiai išgarsėjo savo knyga "Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus" (1992 m.), kurioje teigia, kad istorija, kaip nepaliaujama skirtingų ideologijų kova, baigiasi ir visame pasaulyje įsigalės liberalioji demokratija. Šiuo metu jis yra Johnso Hopkinso aukštosios mokyklos politinės ekonomijos profesorius.