ir vilties kad niekad niekad neprarastų.
Daugelis žmonių – kiti - lyg be šaknų,
o jie tarytum gėlės stiebiasi aukštyn,
galvas kelia. Ir kvepia kaip melisos.
Lapai jų - karpuoti ir švelnūs...
Pažvelk į juos, stebėki,- argi jiems kas nors prilygti gali?
Siūbuoja jie lyg grumtusi su vėju,
o kai nurimę stovi, rodosi, kad juos
rankomis kažkas apglėbęs laiko.
Jų akys švyti, žiba,
kaip pievų dryžiai po šešėlių kaspinais,
permirkusiais nesibaigiančiame vasaros lietuj. *
Pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose rašoma, kad Dievas, kai tik sukūrė žmogų, parodė jam visus savo kūrinius, o žmogus jiems visiems davė vardus. Ir štai jau daugybe tūkstantmečių kiekvienas kūrinys, kiekvienas reiškinys, dalykas turi jo esmę atskleidžiantį pavadinimą. Nesvarbu, kad jau seniai ir daiktus, ir gyvius, ir reiškinius mes įvardijame skirtingomis kalbomis – vis tiek jų vardai rodo į tai, kas už jų slypi. Mintis be reikalo juos keisti niekam neateina į galvą.
Tik vienintelis Dievo kūrinys – tas, kurį jis kūrė žvelgdamas į save patį, tas, kurį kūrė pagal savo atvaizdą, turi daugybę apibūdinimų ir vardų. Ir neretai tik todėl, kad žmonės nėra vienodi – jie skiriasi gyvenimo kelių pasirinkimu, pačia gyvensena, skiriasi jų pasaulėžiūros. Pagal tai jiems parenkame apibūdinimus, pagal tai skirtingais vardais pavadiname.
Dažnai girdime iki nuobodumo kartojant, kad žmonės yra išsivysčiusios beždžionės. Kiti vėl šaukia, jog jie ne kas kita, o kiaulės – mat dažno žmogaus gyvenimas primena kiaulių kovą prie ėdalo lovio. O kaip dažnai į žmones žiūrima it į darbinius arklius ar jaučius.
Dar kiti apie žmogų kalba, kaip apie laikrodžio sraigteliuką ar kaip apie kažkokios mašinos guolius. O mūsų nuomonė apie „kitą žmogaus dalį“, moterį,- kokia ji? Ne tik laikome, bet ir pavadiname ją lėle, žaislu, o kai pasijuntame esą viršesni – žvelgiame į ją kaip į kokią pirštinę arba patalynę.
Daug pavadinimų, vardų turi žmogus. Ir ta daugybė įneša į mūsų širdį tokį sąmyšį, kad būtų gera galų gale išsiaiškinti, kaip jį reikėtų vadinti, kokį vardu turi būti šaukiamas. Todėl pirmiausia reiktų paklausti savęs: tai kas gi aš esu iš tiesų?
Pasakyta: „Jūs esate Šventosios Dvasios Bažnyčia...“
Paklausite: ką bendro aš, būdamas toks menkas, turiu su „Dvasios Bažnyčia“? Esu kupinas trūkumų, netobulas. Na ir kas? Juk ir mūsų sukurti Dievui ir jo garbinimui skirti pastatai - šventovės labai dažnai būna neišbaigtos. Taip pat ir mums veikiausiai neįmanoma tapti iki galo išbaigtais, pasiekti visišką harmoniją. Bet niekad neturime pamiršti, jog nesvarbu, kad ir kaip vienas kitą pravardžiuojame, kad tikrai dažnai esame panašūs į apkerpėjusį statinį, pirmiausia esame Žmonės – tai, ką Dievas sukūrė pagal savo atvaizdą ir panašumą.
Tad ko gi reikia, kad mes būtume tikros bažnyčios? Mumyse turi būti Altorius. Ir turi būti jis atsuktas į reikiamą pusę. Jeigu turėsime Atramą, savo gyvenime - kryptį, žinosime, į kurią pusę reikia nusilenkti, nebūsime it vėjo siūbuojamos nendrės.
Palaiminti, kurie niekad nenutolo,
tyliai išbuvo be pastogės lietuje:
į juos suplauks visos pjūtys,
jų vaisius bus brandus ir tūkstanteriopas... *
Du dalykai skiria Bažnyčią nuo daržinės. Joje yra altorius, joje yra visa, kas turi būti, ir nėra neprideramų dalykų.
Todėl pasiryžę darbui kartokim: aš noriu atstatyti altorių bei pašalinti tai, kas bažnyčioje nelaikoma. O jei kam patinka, gali vadinti mane kokiais tik nori vardais. Mano Dievas yra bei bus ir mano Tėvas...
***
Juodeikiai, 1958 - Paberžė, 2003
©Linas Bukauskas
-
* Rainer Maria Rilke, „Valandų knyga“. Vertė teksto autorius. Red. L.B.