Kri­zę nu­jau­čia ir gal­vi­jų bei ar­klių au­gin­to­jai

Ūki­nin­kas J. Be­kam­pis – Lie­tu­vos sun­kių­jų ar­klių veis­lės aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas, il­gą lai­ką bu­vo Lie­tu­vos mė­si­nių gal­vi­jų ge­rin­to­jų aso­cia­ci­jos ta­ry­bos na­rys, ne vie­ne­rius me­tus va­do­va­vo Ma­ri­jam­po­lės r. ūki­nin­kų są­jun­gai. Už že­mės ūkio vys­ty­mą Juo­zas ap­do­va­no­tas Di­džio­jo Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 5-ojo laips­nio or­di­nu.

Pas­ta­ruo­ju me­tu ūki­nin­kas nuo­gąs­tau­ja, kad šių die­nų ten­den­ci­jos ver­čia ma­ny­ti, jog ne vie­na že­mės ūkio ša­ka Lie­tu­vo­je kryps­ta rim­tos kri­zės link.

Ūkį kū­rė du de­šimt­me­čius

Sa­va­ran­kiš­ko ūki­nin­ka­vi­mo pra­džią J. Be­kam­pis skai­čiuo­ja nuo 1989 m. gruo­džio 26 d., kai pa­gal Vals­tie­čių ūkio įsta­ty­mą jam bu­vo su­teik­ti 44 ha že­mės. „At­si­ė­miau vie­nu aru dau­giau nei ka­dai­se tė­vai tu­rė­jo. Tė­vu­kas man sa­kė, kad dau­giau de­šim­ties hek­ta­rų ne­im­čiau. Anot jo, ūki­nin­kai nė prie vie­nos val­džios ge­rai ne­gy­ve­no, tik var­gin­gai dir­bo bal­tos die­nos ne­ma­ty­da­mi.

Tad dar il­go­kai tė­vu­kui ne­drį­sau pra­si­tar­ti, kad vi­są tu­rė­tą že­mę su­si­grą­ži­nau. Tik kai ma­ti­nin­kai at­vy­ko že­mę ma­tuo­ti, te­ko pri­si­pa­žin­ti“, - su šyp­se­na pri­si­me­na J. Be­kam­pis, šiuo me­tu tu­rin­tis per 600 ha že­mės.

Ag­ro­no­mo pro­fe­si­ją tuo­me­ti­nia­me Kau­no Mi­čiu­ri­no ta­ry­bi­nia­me ūky­je–tech­ni­ku­me įgi­jęs J. Be­kam­pis prieš ūki­nin­ka­vi­mą aš­tuo­ne­rius me­tus dir­bo Že­mai­tės ko­lū­ky­je bri­ga­di­nin­ku. Prieš pat jam iš­yrant, te­ko pa­dir­bė­ti ir vy­riau­siuo­ju bi­ti­nin­ku, mat ko­lū­kis tu­rė­jo 180 šei­mų bi­ty­ną.

„Kai nu­spren­džiau pa­lik­ti ko­lū­kį ir sa­va­ran­kiš­kai ūki­nin­kau­ti, la­bai rei­kė­jo pa­gal­bos – ne­tu­rė­jau tech­ni­kos, pa­dar­gų. Tuo­met iš sa­vo bu­vu­sio ko­lū­kio pa­ra­mos ne­su­lau­kiau, ta­čiau iki šiol esu dė­kin­gas Pa­do­vi­nio že­mės ūkio ben­dro­vei, ku­ri pa­dė­jo man iš­ties ne­leng­vu lai­ku“, - pri­si­me­na vie­no pir­mau­jan­čių ūkių šei­mi­nin­kas.

Prieš ke­lio­li­ka me­tų džiau­gę­sis vie­nu nau­do­tu ru­siš­ku trak­to­riu­mi, šiuo me­tu J. Be­kam­pis tu­ri­mą tech­ni­ką sun­kiai be­sus­kai­čiuo­ja. Trum­pai pa­aiš­ki­na: „Tu­riu vi­sa, ko ūkiui rei­kia“. Apie 350 ha ūki­nin­ko ūkio už­ima pa­sė­liai: kvie­čiai, mie­žiai, rap­sai, žir­niai, avi­žos. Ki­ta že­mės da­lis skir­ta gal­vi­jams – tai ga­nyk­los ir šie­nau­ja­mi plo­tai.

Šian­dien ban­do­se - ra­guo­čiai, kiau­lės ir ar­kliai

J. Be­kam­pis au­gi­na mė­si­nių si­men­ta­lų, li­mu­zi­nų, ša­ro­lė, bel­gų mė­ly­nų­jų, ga­lo­vė­jų veis­lių gal­vi­jus ir šių veis­lių miš­rū­nus. Ban­do­je – apie 400 ra­guo­čių. Lie­tu­vos sun­kių­jų veis­lės ar­klių tu­ri ar­ti šim­to. Fer­mo­se vis dar au­gi­na apie 200 kiau­lių, ku­rių anks­čiau per me­tus už­au­gin­da­vo dau­giau kaip 1000. Kai ko per 20 ūki­nin­ka­vi­mo me­tų te­ko ir at­si­sa­ky­ti.

An­tai dar 1996 m. tu­rė­jęs iš­ties ne­ma­žą 39 mel­žia­mų kar­vių ban­dą, ūki­nin­kas ją pa­ma­žu pa­kei­tė mė­si­niais gal­vi­jais. Šiuo me­tu jis svars­to, ar ne­teks at­si­sa­ky­ti gal­vi­jų au­gi­ni­mo ir per­sio­rien­tuo­ti į au­ga­li­nin­kys­tę. Ta­čiau J. Be­kam­pio ūkį sun­ku bū­tų įsi­vaiz­duo­ti be ar­klių ir gal­vi­jų. Mat jis vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je pra­dė­jo au­gin­ti mė­si­nių veis­lių gal­vi­jus, bu­vo vie­nas šių gal­vi­jų au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos įkū­ri­mo ini­cia­to­rių.

1997 m. iš Vo­kie­ti­jos jis par­si­ga­be­no 13 li­mu­zi­nų veis­lės te­ly­čių ir gry­na­veis­lį bu­lių, su­mo­kė­jęs po 9100 Lt už kiek­vie­ną. Iš jų vė­liau su­for­ma­vo 40 gry­na­veis­lių li­mu­zi­nų ban­dą. Pas­kui ūky­je at­si­ra­do ir ki­tų veis­lių mė­si­nių gal­vi­jų, ku­riems leis­ta tar­pu­sa­vy­je kryž­min­tis, tad da­bar tai jau mar­gas­pal­vė mė­si­nių veis­lių miš­rū­nų ban­da. J. Be­kam­pis gi­ria, kad miš­rū­nai yra at­spa­res­ni, ge­rai vei­sia­si, prie­svo­riai di­des­ni.

Dar vie­na ne­at­sie­ja­ma šio ūkio da­lis – ar­kliai. Net ir tuo­met, kai ko­lū­kiai drau­dė tu­rė­ti kai­mie­čiams „trau­kia­mą­ją jė­gą“, Be­kam­piai lai­kė dvi ku­me­les, su ku­rio­mis ne tik dar­bus dirb­da­vo, bet ir bri­ku­tėn įsi­kin­kę ves­tu­vi­nin­kus ve­žio­da­vo. Lie­tu­vos sun­kių­jų veis­lės ar­kliais J. Be­kam­pis su­si­do­mė­jo prieš 20 me­tų. Iš „Su­da­vi­jos“ žir­gy­no 1989 m. jis įsi­gi­jo dvi šios veis­lės ku­me­les.

Vie­ną jų te­be­tu­ri ir da­bar. Lie­tu­vos sun­kių­jų ar­klių veis­lės ku­me­lių, ku­me­liu­kų, er­ži­lų šiuo me­tu J. Be­kam­pis lai­ko 96. Jo ūkis tu­ri Lie­tu­vos sun­kių­jų ar­klių veis­lės veis­ly­no sta­tu­są. Anot jo, jei ne dar­bui ar gro­žiui, tai mė­sai šiuos ar­klius ga­li­ma au­gin­ti, mat jie yra la­bai ma­sy­vūs. „Jie gra­žūs, ge­ro bū­do, iš­tver­min­gi. Gal dėl to, kad aš ne­aukš­tas, tad man ar­klys tu­ri būt stam­bus, šuo di­de­lis...“ – juo­ka­vo ūki­nin­kas.

J. Be­kam­pis pats ne­ma­žai lė­šų in­ves­ta­vo kur­da­mas ūkį, ta­čiau pa­si­nau­do­jo ir ES fon­dų lė­šo­mis. Jis da­ly­va­vo „Stan­dar­tų lai­ky­mo­si“ bei „Re­tų veis­lių iš­sau­go­ji­mo“ pa­ra­mos pro­gra­mo­se. Ta­čiau ūki­nin­kas ne­ri­mau­ja, kad dau­ge­lio me­tų triū­sas ir in­ves­ti­ci­jos ga­li nu­ei­ti per­niek.

At­ei­ties prog­no­zės niū­ro­kos

J. Be­kam­pio tei­gi­mu, mė­si­nė gal­vi­ji­nin­kys­tė šiuo me­tu tam­pa pro­ble­miš­ka. „Per­nai pa­ki­lu­sios grū­dų kai­nos daug ką iš­ba­lan­sa­vo. Bran­gūs pa­ša­rai, ku­ras lė­mė tai, kad mė­si­nių gal­vi­jų au­gi­ni­mas ta­po ne­pel­nin­gas. Au­ga­li­nin­kys­te už­si­i­man­tys ūki­nin­kai už­dir­ba du kar­tus dau­giau nei gal­vi­jų au­gin­to­jai, tad pas­ta­rie­ji ima gal­vo­ti apie ūkių pe­ro­rien­ta­vi­mą“, - ti­ki­na ūki­nin­kas.

Anot jo, rim­ta grės­mė ky­la ir veis­li­nin­kys­tei, mat ne­li­kus pa­ra­mos įsi­gy­jant veis­li­nius gal­vi­jus, nie­kas ne­su­in­te­re­suo­tas jų pirk­ti. „Anks­čiau už įsi­gy­tą veis­li­nį gal­vi­ją bu­vo kom­pen­suo­ja­ma 50 proc., o da­bar to ne­bė­ra. Ar ne­nu­tiks taip, kad pa­si­kar­tos 1994 m. si­tu­a­ci­ja, kai veis­li­nin­kys­tės dar­bas bu­vo suž­lug­dy­tas?

Bū­tų la­bai gai­la, nes pas­ta­ruo­ju me­tu šio­je sri­ty­je bu­vo įsi­vy­ra­vu­si rei­kia­ma tvar­ka. De­ja, ten­ka kon­sta­tuo­ti liūd­ną fak­tą, kad mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jų nuo­lat ma­žė­ja. Dar prieš me­tus Mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jų aso­cia­ci­jo­je bu­vo 174 na­riai, o šie­met li­kę vos 35.

Veis­li­niai mė­si­niai gal­vi­jai už ne­aukš­tą kai­ną bu­vo ma­siš­kai iš­ve­ža­mi į Vo­kie­ti­ją, ki­tas už­sie­nio ša­lis. Ta­čiau šiuo me­tu veis­li­niams gal­vi­jams sun­ku ras­ti pir­kė­ją, o nuos­to­lin­gai par­duo­ti ne­si­no­ri. Ne­se­niai veis­li­nę te­ly­čią par­duo­da­vo­me už 4,5-5 tūkst. Lt, o da­bar ga­li gau­ti tik pu­sę tiek. Er­ži­lą Juo­dį esu pir­kęs už 15 tūkst. Lt. Veis­li­nė tre­jų me­tų ku­me­lė prieš me­tus kai­na­vo apie 7 tūkst. Lt, o da­bar ir už 5 tūkst. Lt nė­ra leng­va par­duo­ti. Gal­būt eks­por­to do­ta­ci­jos pa­dė­tų iš­spręs­ti pro­ble­mą, nes vie­tos rin­ko­je ne­li­ko veis­li­nių gal­vi­jų pa­klau­sos“, - svars­tė il­ga­me­tis gal­vi­jų au­gin­to­jas.

Lie­tu­vo­je už­au­gi­na­mais mė­si­niais gal­vi­jais do­mi­si ka­za­chai, kur, pa­sak jų, per tre­jus me­tus ge­riau­siu at­ve­ju gal­vi­jų svo­rį pa­vyks­ta pa­siek­ti iki 350 kg, kai tuo tar­pu čia tiek sve­ria me­tų mė­si­nis bu­liu­kas. „Jie siū­lo mo­kė­ti po 6000 Lt už mė­si­nį gal­vi­ją, bet no­ri, kad jiems nu­ga­ben­tu­me. O juk tuo­met pra­si­de­da vi­sa biu­ro­kratinė da­lis, įvai­riau­sių pa­žy­mų rei­ka­la­vi­mai“, - re­a­li­za­vi­mo pro­ble­mas var­di­jo J. Be­kam­pis. Anot jo, ne pa­tys ge­riau­si ver­sli­nin­kai čia at­vyks­ta ir iš Eu­ro­pos. An­tai su ita­lais du kar­tus ne­ki­lo at­si­skai­ty­mo pro­ble­mų, o tre­čią kar­tą pi­ni­gai už par­duo­tus gal­vi­jus ėmė ir už­stri­go...

Kal­bė­da­mas apie ES pa­ra­mą, J. Be­kam­pis ją ver­ti­na ne­vien­pu­siš­kai. „Ši pa­ra­ma at­ne­šė ne tik nau­dos, bet ir pra­ra­di­mų. Iš že­mės ūkio pa­si­trau­kė la­bai daug smul­kių ūkių sa­vi­nin­kų. Anks­čiau kas­met su­kerg­da­vau 60-80 ku­me­lių, o šie­met vos ke­tu­rias. Kai­muo­se ne­li­ko ar­klių. Stam­biems ūkiams ar­klio dar­bui ne­rei­kia – jį per­ka ne­bent dėl gra­žu­mo, pra­mo­gai.

O ne­di­de­liam dar­žui įdirb­ti daž­nas da­bar įsi­gy­ja mo­tob­lo­ką. Po 10 me­tų tra­di­ci­nis lie­tu­viš­kas ūkis liks tik nos­tal­giš­kuo­se pri­si­mi­ni­muo­se“, - ma­no J. Be­kam­pis. Jis ke­ti­na maž­daug treč­da­liu ma­žin­ti sa­vo Lie­tu­vos sun­kių­jų veis­lės ar­klių ban­dą, svars­to, ar ne­ver­tė­tų at­si­sa­ky­ti au­gin­ti mė­si­nius gal­vi­jus ir per­sio­rien­tuo­ti į au­ga­li­nin­kys­tę.