Praėjusiuose Seimo rinkimuose tokių buvo visas pulkas – per pusšimtį.
Specialistai krapšto galvą: kodėl dabar tiek mažai?
Vieni skundžiasi: rinkimų užstatas šiais nuosmukio laikais – per didelis. Kiti antrina: per sunku surinkti tūkstančio piliečių, remiančių kandidatą, parašus.
Gal iš dalies teisūs ir vieni, ir kiti. Tačiau tik tuo paaiškinti sumažėjusį nepriklausomų kandidatų aktyvumą būtų maža. Ištarus „a“ tiesiog nebūtų pasakyta „b“.
Ta „b“, atrodo, yra paprasta kaip blynas. Šalies politinė arena greitai taps visai neįžengiama tiems, kurie neturi partijų užnugario – struktūros, finansų ir politinio stogo.
Gal tai ir nebūtų ydingas dalykas, jei gerai nežinotume, kokiomis ligomis serga pačios partijos.
Rinkimų vajus dar kaip reikiant net neįsibėgėjo, o jau galima tvirtai diagnozuoti: idėjinis ir ideologinis amebiškumas, sustabarėjusios struktūros, lyderių badas, nesikeičianti partijų nomenklatūra, laikanti visas vadžias savo rankose.
Taigi jau beveik nebeįmanoma atskirti dešiniosios partijos nuo kairiosios, o pati partinė sistema darosi panaši į vientisą pilkšvą ir klampią masę.
Prisiminus, kad piliečių pasitikėjimo partijomis rodiklis tik dėl aritmetinės paklaidos dar nepasiekė nulio, vaizdas tikrai nekoks.
Tačiau paradoksas: ta pati pilka, savo pozicijas nuolat stiprinanti partijų nomenklatūra šioje išretėjusioje atmosferoje jaučiasi kuo puikiausiai. Savo ruožtu vis sunkiau kvėpuoti nepriklausomiems kandidatams. Užtat jų ir retėja.