Estų Namai, įsikūrę gražiame gamtos prieglobstyje mišku apsuptoje vietovėje, šiek tiek primenančioje Pabaltijį, puikiai tiko tokiai šventei, kuri įvyko ilgąjį Darbo dienos (Labour Day) savaitgalį, o visi turėjo puikią progą susitikti ir smagiai praleisti laiką tiek su savo tautiečiais, tiek su broliais-kaimynais.
Keliaudami į šį renginį nesitikėjome, kad jame sutiksime tiek daug savų - lietuvių. Sakyčiau, šeštadienį – pirmąją festivalio dieną jų buvo daugiau nei estų ar latvių, dėl to buvo ypač džiugu. Pagalvojau, būtų gerai, jei ir mes, lietuviai, turėtume panašią teritoriją Rytų pakrantėje netoli Niujorko ar Filadelfijos, kur galėtume rinktis ir gryname ore pažaisti tinklinį, krepšinį, ar tiesiog ramiai pasėdėti prie laužo.
Taip bemąstydama pastebėjau geltonai, žaliai, raudonai iš tolo šviečiantį staliuką, prie kurio buvo pakabintas ir plakatas, kuris kvietė mūsų tautiečius užsiregistruoti į naujai kuriamą Ocean ir Monmouth apylinkių lietuvių klubą. Vėliau nustebau, iš tiesų daug lietuvių gyvena šiose apylinkėse!
Renginių metu buvo kalbama skirtingomis kalbomis, tačiau tą savaitgalį vieni kitus puikiai supratome, tam gal padėjo ir Baltijos šalyse pagamintas alus, tarp kurių populiariausias buvo mūsiškis pasididžiavimas „Švyturys“. Tačiau ne tik alus vienijo visus susirinkusius - pagrindinis akcentas buvo tinklinis. Šeštadienį visi tik žaidė savo malonumui, tačiau nesiskirstė iki pat sutemų. Na, o sekmadienį vyko pagrindinis turnyras, kuriame dalyvavo 7 komandos: penkios estų, viena latvių ir viena lietuvių.
Po aršios kovos turnyrą laimėjo šeimininkai – estų komanda „Estos“, kaip ir pridera „pagal Baltijos šalių žemėlapį“, antrą vietą iškovojo latviai, o lietuviai liko trečioje – bet vis dar prizinėje vietoje! Tą savaitgalį organizuoti ir kiti sportiniai žaidimai - stalo tenisas, badmintonas, o įdomiausios buvo „sumo“ imtynės.
Na, o kaip gi be gardaus maisto? Estai šį kartą mus nustebino lauke kepto paršiuko pietumis, ant grotelių kepamais kepsniais, skaniais pyragais. Lauke vyko ir mugė, kurioje susirinkusieji galėjo įsigyti įvairų suvenyrų. Būta ir menininkų kampelio, kur kiekvienas norintis galėjo pasipuošti ant veido nupiešta savo šalies vėliava arba užsisakyti tų pačių spalvų juosteles, įpintas į plaukus. Pradėdami vieni su kitais kalbėtis iki tol nepažįstami žmonės pirmiausiai klausdavo: „Jūs lietuvis... latvis... estas...?“. Tačiau tai buvo tik klausimas, niekam nerūpėjo iš kur esi – tą savaitgalį visi tapome darnia didele šeimyna.
O be muzikos ir šokių turbūt neapsieina nei viena linksma šventė. Tad ir čia stebėjome estų tautinių šokių programą (turėjo šokti ir lietuviai iš Philadelphia, tačiau dėl kažkokių priežasčių atvykti negalėjo), klausėmės gyvos muzikos, buvo ir karaoke bei diskoteka jaunimui. Sekmadienį visi norintys galėjo pažiūrėti filmą, apie kurį AL jau esame rašę anksčiau - „The singing revolution“ („Dainuojanti revoliucija“), taip pat apie jį susilaukta gerų atsiliepimų viename didžiausių Amerikos dienraščių „The New York Times“: tai juosta apie „dainuojantį“ protestą prieš Sovietų Sąjungos viešpatavimą Estijoje.
Kadangi šeštadienį veiksmas vyko iki paryčių, dauguma festivalio svečių liko nakvoti palapinėse ten pat estų stovyklos teritorijoje ir dar ilgai sėdėjo prie draugystės laužo džiaugdamiesi tokia šaunia švente.
O sekmadienio vakarą ilgiausiai „dalyvavo“ vėl gi lietuvaičiai, net išvykstant namo dar tebegirdėjome lietuviškas dainas. Taigi tikimės, kad tai toli gražu ne paskutinis kartas, kai susieiname su savo kaimynais pabaltijiečiais. Gal kitąmet kažką panašaus surengsime čia Šiaurės Rytuose ir mes, lietuviai?