Lietuviškus žodžius taria JAV gimusių lietuvių karta

,,Lietuvoje ar užsienyje, mes vis tiek esame tas pats ,,blynas“. Reikalui esant, visi sugužėsime į Lietuvą, aš esu tuo įsitikinęs“, - kalbėjo vis dažniau į Čikagą užsukantis smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris.

Garsiausiose pasaulio salėse koncertuojantis muzikantas neatsisakė pagroti kiek kitokiai auditorijai – Čikagos lituanistinės mokyklos moksleiviams, susirinkusiems į mokslo metų pradžios šventę.

Pirmąjį rugsėjo šeštadienį Čikagos apylinkių lituanistinėse mokyklose prasidėjo pamokos. Žymus smuikininkas tvirtino apie emigrantus negalintis pasakyti nė vieno blogo žodžio. Priešingai, jį esą žavi vietinio jaunimo laisvumas ir atvirumas. ,,Lietuvoje žmonėms kartais atrodo, kad jie nepilnaverčiai, kad kažko trūksta.

Čia visuomenė yra daugiau pralavėjusi, nėra tiek baimių, pykčių ir pavydo“, - dėstė M. Švėgžda von Bekkeris.

Čikagoje gyvenantiems lietuvių vaikams galimybių mokytis tėvų kalbos netrūksta. Kartu su didesniais darželiais, trečiojo pagal dydį JAV miesto apylinkėse iš viso yra bent septynios ugdymo institucijos, kuriose emigrantų vaikai mokomi lietuvių kalbos ir kultūros. Vienintelė Čikagos lituanistinė mokykla tebėra įsikūrusi miesto ribose. Kitos, naujesnės lituanistinės mokyklos, viena po kitos duris atvėrė Čikagos priemiesčiuose, kur šiuo metu gyvena daugiausiai mokyklinio amžiaus vaikų auginančių lietuvių šeimų.

Pasak direktorės pavaduotojos Laimos Apanavičienės, septynioliktus metus gyvuojančioje Čikagos lituanistinėje mokykloje mokosi apie 300 vaikų. Šis skaičius nesikeičia jau keleri metai. ,,Taip yra dėl to, kad mažai iš Lietuvos atvažiuoja naujų žmonių“, - sakė L. Apanavičienė.

Šiemet mokykla tikisi išleisti didžiausią abiturientų laidą per visą savo gyvavimo istoriją. ,,Taip ir bus, jei tik visi išlaikys egzaminus“, - šypsosi nuo mokyklos įkūrimo jai vadovaujanti Jūratė Dovilienė.

L. Apanavičienei šis rugsėjis – jubiliejinis. Mokykloje ji dirba dešimtus metus. Paprašyta palyginti, kuo pasikeitė lituanistinė mokykla per pastarąjį dešimtmetį, mokytoja tvirtina, kad pirmiausia joje padaugėjo vaikų. ,,Kai pirmą kartą peržengiau šios mokyklos slenkstį, čia buvo tik 86 lietuviukai“, - puikiai pirmąją darbo dieną prisimena pedagogė.

Tiek ji, tiek J. Dovilienė pastebėjo, kad keičiasi ir patys mokiniai. Pirmieji Čikagos lituanistinės mokyklos auklėtiniai buvo gimę Lietuvoje ir į šeštadieninę lietuvišką mokyklą pateko beveik tiesiai iš mokyklos suolo tėvynėje. ,,Mokytojams buvo sunku, nes tie mokiniai puikiai kalbėjo lietuviškai ir reikėjo ruošti sudėtingas mokymo programas, kad būtų dėstoma tinkamu lygiu“, - kalbėjo L. Apanavičienė.

Dabar mokytojams vėl tenka perrašyti programas ir taikytis prie pasikeitusios situacijos, mat Lietuvoje gimusius mokinius keičia jau Amerikoje gimusių lietuvių vaikų karta. ,,Šių vaikų lietuvių kalba daug silpnesnė, tačiau džiaugiamės pasiektais rezultatais. Ypač smagu po kelerių metų sutikti buvusį mokinį, kuris su tavimi bendrauja gražia lietuvių kalba“, - savo darbo vaisiais džiaugėsi L. Apanavičienė.

Kol kas mokyklos programa sudaryta taip, kad vaikai priimami nuo trejų metukų ir čia mokosi iki dešimtos klasės. Tačiau keičiantis kartoms, atsiranda vis daugiau tėvelių, kurie pageidauja į mokyklą leisti 13-14 metų atžalas, niekuomet prieš tai nesimokiusias lietuviškoje mokykloje. Daugelis jų lietuviškai kalba prastai, o skaityti paprastai nemoka iš viso. Nors tokių vaikų priimti dabar nėra sąlygų, mokyklos vadovai svarsto, ar nevertėtų įkurti specialios klasės vyresniems niekuomet anksčiau lietuviškai nesimokiusiems vaikams.

,,Problema – neišsitenkame dabartinėse patalpose. Pačių mažiausių mokinukų šiemet buvo daugiau, nei galėjome sutalpinti į klasę. Tolesnę registraciją turėjome nutraukti“, - apgailestavo J. Dovilienė.

Vaikus atvedę į lituanistinę mokyklą tėvai negailėjo gražių žodžių jos mokytojams ir tikino, kad tokios institucijos yra būtinybė. ,,Noriu, kad vaikai kalbėtų ir rašytų lietuviškai, kad išmoktų Lietuvos istoriją. Man tai labai svarbu. Namuose visko išmokyti būtų per sunku“, - įsitikinusi Kristina prisistačiusi moteris, su savimi atsivedusi dvi dukras – trimetę Medą ir penkerių metukų Agnę.

Kristinai pritarė ir vieni iš nedaugelio vyrų, ankstų šeštadienio rytą atvedusių atžalas į mokyklą. Pasak Valdo Kerulio ir Roberto Dambrausko, tėčio darbas yra sūnų išmokyti kalti, pjauti ir vairuoti automobilį. ,,Žmonės turi baigti mokslus, kad galėtų mokyti kitus“, - įsitikinęs V. Kerulis.

Vyro negąsdina ir 500 dolerių metinis mokestis, kurį privalo mokėti visi šeštadieninės mokyklos auklėtinių tėvai. ,,Tai juk privati mokykla, išsilaikanti iš tėvų mokesčių ir aukų. Kol mes kalbėsime lietuviškai, norime, kad lietuviškai kalbėtų ir mūsų vaikai“, - sakė dviejų lituanistinės mokyklos auklėtinių tėtis.

Septynmetė Austėja Levanaitė Čikagos lituanistinę mokyklą lanko nuo trejų metukų. Pasak jos mamos Gitanos Levanienės, dukrai vienodai mėgsta tiek amerikietišką mokyklą, tiek lietuvišką šeštadieninę. Austėja pripažino, kad kartais keltis būna sunku, tačiau atvažiavus į mokyklą ir susitikus su draugais visi miegai išsisklaido.

Kol kas mokyklai netrukdo ir tai, kad jos apylinkėse beveik nebeliko gyvenančių lietuvių. Savo atžalas tėvai atveža tiek iš artimesnių, tiek iš tolimesnių priemiesčių. Arčiausiai gyvenantiems kelionė užtrunka apie 20 minučių, tuo tarpu toliau įsikūrusiems lietuviams tenka keliauti ir pusantros valandos.

Daugiau nei keturias valandas (tiek trunka pamokos) vaikų laukti priversti tėvai nesiskundžia. Jie susėda pabendrauti, padeda rūšiuoti knygas mokyklos bibliotekoje. Be to, aktyviai veikia Tėvų komitetas, mokyklos administracijai padedantis spręsti finansinius ir organizacinius klausimus.

Daugelis kalbintų tėvų abejoja, ar jie artimiausiu metu ryžtųsi grįžti į Lietuvą. Tačiau jiems svarbu, kad jų vaikai galėtų susikalbti su giminėmis Lietuvoje ir sugebėtų jiems parašyti laiškus.

,,Niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas. Jei aš negrįšiu gyventi į Lietuvą, galbūt to norės užaugęs mano vaikas. Kam atimti iš jo galimybę?“, - klausė mokyklos koridoriuje lūkuriavusi Gitana Šidlauskas.