Nenoriu jų čia kaip nors agituoti, nors ir manau, kad tokioje sudėtingoje politinėje situacijoje, kuri pastaruoju metu įsivyravo pasaulyje, Europoje, Lietuvoje ir jos kaimynystėje, kiekvienas, kuriam nors šiek tiek rūpi tėvynės likimas, turėtų išreikšti savo asmeninę politinę valią, nes vėliau paprasčiausiai gali būti per vėlu. Bet ne, neagituosiu.
Priešingai, norėtųsi paakinti ne rinkėjus, o kai kuriuos būsimuosius kandidatus į Seimo narius, kad jie atsiimtų savo kandidatūras – jei jie turi nors kiek sveiko proto, sąžinės, garbės ir padorumo.
Nors daug kas iš manęs ir šaipėsi, maniau, kad savąjį balsą, nuodugniai pastudijavusi partijų programas ir jų kandidatų sąrašus, atiduosiu už tuos, kurie atitiks labai paprastus kriterijus.
Atmesdama morališkai pasenusius, nuo pasaulio tikrovės ir globalių procesų visiškai atitrūkusius, tebegyvenančius ne tik gūdžiame sovietmetyje, bet dažnai – net ir beveik XIX amžiuje. Atmesdama ir tualetinio popieriaus gydomąja galia tikinčius, rusų remiamus ir konsultuojamus, vos pakeista nacių simbolika pasipuošusius. Odinėmis striukėmis vilkinčius šarikovus, kurie nori viską imti ir padalinti visiems po lygiai, nacionalizuoti, likviduoti... Rusijos kunigaikštienes. Tuos, kurie prisidirbę lekia ieškoti pagalbos ir užtarimo po motušės Rusijos sijonu.
Atmesdama, nes nė nesiruošiu vėl grįžti į sovietyną, į kurį jie, dabar jau nė pernelyg nesistengdami to slėpti, atvestų: vis dar pernelyg gerai pamenu visą nužmoginantį ilgametės okupacijos marazmą. Taigi, ši kryptis ne man – manau, ne man vienai, ypač po nesenų įvykių Gruzijoje.
Galvojau, štai negi neatsiras nė vienos partijos, kurioje būtu normalių, jaunų, trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių, su aukštaisiais išsilavinimais, nepasipūtusių vidutiniokų, neniekinančių nei juos maitinančio kaimo, nei juos aprūpinančios darbo klasės, jaunų europiečių, homofobijos ir ksenofobijos nepažeistomis smegenimis, vienų – laisvamanių, kitų – religingų, bet visiems pripažįstančių tas pačias žmogiškąsias teises, jaučiančių atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet suvokiančių ir tai, kad kiekvienas degradavęs alkoholikas, šunkeliais pasukęs vaikis iš asocialios šeimos ar ciniška mergelė, pasiruošusi parsiduoti už kelis litus, yra irgi tam tikras mūsų, kaip bendruomenės, kaip visuomenės, nesugebėjusios jiems pasiūlyti kitokių galimybių augant, bręstant ar paslydus, pralaimėjimas.
Kad atsiras partija, sudaryta iš rimtas studijas baigusių, pasaulio mačiusių ekonomistų, teisininkų, inžinierių, humanitarų, patyrusių socialinių darbuotojų, kurie blaiviai matys ne tik Lietuvą slegiančias problemas, bet ir aplinkinio pasaulio iššūkius. Kalbės su kolegomis Europoje jų kalba ir kaip lygiaverčiai partneriai. Ir į konferencijas užsienyje važiuos ne pagerti ir pasėdėti prie lėkštės vietinės lietuvių bendruomenės vakarėlyje, o dirbti ir ieškoti bendrų sprendimų.
Pasirodo, tai yra pernelyg, tiesiog neįsivaizduojamai aukšti reikalavimai. Kai pradėjau žvalgytis po partijų sąrašus, tiesiog ne iš karto supratau, ką skaitau – ar partijų, ar keliaujančio balagano trupių sąrašą. Prieš pasakant tai, kas dabar bus pasakyta, noriu labai aiškiai, tvirtai pabrėžti: nejaučiu jokio pykčio, jokios pagiežos ar asmeninių antipatijų prieš šiuos žmones, kaip privačius individus, scenos atlikėjus.
Priešingai, kai kuriems jų jaučiu simpatiją! Nė nemanau smerkti kai kurių jų, kaip privačių asmenų – kiekvienas lai gyvena savo gyvenimą, kaip tik išmano, ir tebūna tas gyvenimas puikus ir laimingas. Bet reikalas keičiasi, kai jie susiruošia atstovauti mums, rinkėjams, todėl – nieko asmeniško, tiesiog rinkėjo nuomonė.
Tad tiesiog norėčiau imti ir pažvelgti tiesiai į akis Astai Pilypaitei (kandidatei į Seimo narius Mažeikių ir Skuodo apygardoje), kuri, niekam ne paslaptis, yra nė nebaigusi devynių, o tik aštuonias vidurinės mokyklos klases, ir tiesiai šviesiai jos paklausti, ar ji nesijaučia, švelniai tariant, nelabai kvalifikuota ir nelabai kompetetinga kandidatuoti į Seimą, kurio kitos kadencijos viena pagrindinių užduočių – aukštojo mokslo reformos įstatymas?
Išsilavinimo stoka privačiam žmogui, juo labiau, jei jis sėkmingas pop atlikėjas – jokia nuodėmė. Tačiau Seimo nariui, mano galva – mirtinas trūkumas. Ko vertas bus toks balsas Seime, sprendžiant bakalaurų, magistrų, doktorantų problemas? O ekonominius ir energetinius klausimus?
Perversijos, silpnybės ir skandalai – neatsiejama pop žvaigždžių gyvenimo dalis. Tačiau ar tikrai norime matyti Seime mūsų, rinkėjų, problemas sprendžiantį šmaikštųjį Tautos prisikėlimo partijos veikėją Vytautą Šapranauską – žmogų, pagarsėjusį viešai dokumentuota priklausomybe nuo alkoholio? Pramogų profesionalą, itin dažnai nesugebantį atvykti į laidos filmavimą, teatro spektaklį, kuriame atlieka pagrindinį vaidmenį, pramoginio pasaulio atstovą, kurį blaivesni gastrolių kolegos visiškai nusigėrusį už parankių turi įvilkti į lėktuvo reisą ir vėliau prilaikyti viso skrydžio metu, kad net prisegtas neiškristų iš kėdės.
Įsivaizduokite linksmąjį groteskiškąjį variantą: kad visi šie kandidatai patenka į Seimą, ką ten į Seimą – išsidalina Vyriausybės ministrų portfelius. Vytautas Šapranauskas būtų puikus sveikatos apsaugos ministras – žinantis, kaip ir kuo geriausia „taisyti sveikatą“, ir gebantis vertinti kiekvieną rytą, kai pabudus nieko neskauda. Asta Pilypaitė – švietimo ir mokslo ministrė.
„Kultūra“ garsėjantis Žilvinas Žvagulis – kultūros ministras. Mano mylima lietuviškojo kino ikona Vaiva Mainelytė – aplinkos ministrė (portfelis skiriamas už nepamirštamus vandens ekologijos tyrimus ežere prie Baltaragio malūno).
Žydrūnas Savickas, kaip plačiai visame pasaulyje žinomas lietuvis, galėtų tapti užsienio reikalų ministru – kokios ten diplomatijos ir reprezentacijos užsienyje, užteks pažiūrėti į raumenis ir viskas taps aišku: Lietuva – jėga. Inga Rinau – be konkurencijos – į teisingumo ministres! Na, o Gražinai Baikštytei turbūt tektų įkurti atskirą Gražių akių ministeriją. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus – Arūnas Valinskas. Gal į finansų ministrus – prisimenant kibirą su centais?
Per žemas lygis! Ką ten valdyti Seimą ir valstybę, kai jau ne vieną sezoną pavyksta suvaldyti hormonų kamuojamus paauglius pakeliui į žvaigždes: premjero postas jam būtų vienas juokas. O gal geriau prezidento? Juk taip gerai sekasi dalyi „Auksinius svogūnus“ – teikti valstybės ordinus Baltojoje salėje būtų vienas juokas!
Tik reikalas tas, kad gyvename tokiu laikotarpiu, kai juokauti reikia mažiausiai. Tai, kas dedasi aplink mus, tarp mūsų, yra velniškai rimta ir ateityje gali turėti ne tik rimtų, bet ir, klaidų atveju, kruvinų pasekmių. Seime jau yra 35 kvislingai, aiškiai išreiškę, kaip jie „myli“ Lietuvos valstybingumą, suverenitetą ir jos, kaip NATO narės, įsipareigojimus. Papildykime juos kandidatuojančiomis žvaigždėmis – ir ką turėsime? Svarią Seimo daugumą.
Taigi, mielos žvaigždės, vaidinkite, grokite, šokite ir dainuokite! Sportuokite, treniruokitės ir treniruokite kitus! Darykite tai, kas jums geriausiai sekasi ir už ką jus myli žiūrovai. Būkite neabejingi, remkite sau artimas partijas koncertais, reikškite savo politines pažiūras, viešai ir privačiai.
Bet nekandidatuokite į Seimą – nejuokinkite pasaulio. Nes visai nejuokinga. Žiūrint nerimtai į rinkimus, į Seimo darbą, visiškai realiai gali nutikti taip, kad Lietuvos keliais dardės tankai papuošti kitomis – raudonomis penkiakampėmis – žvaigždėmis. Ir už jas turėsime „dėkoti“ jums, mūsų žvaigždėms, kaip kad kitados kitiems veikėjams ir atlikėjams – už parvežtą „saulę“. Ar vis dar manote, kad jūsų šou turi tęstis?