Ir staiga suklustame, įtempiame dėmesį, kažkas pasikeičia: tai ne vaidybinis filmas, ne realybės šou, tai šiandienos pasaulis, kuriame demokratinės ir laisvos valstybės piliečiai visai netoli nuo mūsų žudomi kaip gyvuliai. Gal baisiau – mes jau neatskiriame. Trumpam realybė išsijungia. Košmaras pažadinamas iš sapno. Tai – karas.
Vis dar kažko nesuprantame. Automatiškai sakome: „Ne, negali būti“. Nepatikime. Rusija, Gruzija, karas... žodžiai trykšta iš modernių elektronikos prietaisų. Spindintis pasaulis skleidžia nesuvokiamą skurdą. Ne, negali būti.
Taip, gali. Pagaliau patikėjome. Užverda pyktis. Gailestis. Užuojauta. Tai žmogiška. Pernelyg žmogiška. Atsidūstame. Juk mes paprasti žmonės, nieko nepakeisime. Kažkokie bukagalviai idiotai žudo, o mes tik stebime. Kažkam norėjosi žudynių. Kažkas jų trokšta. Kažkam nusispjauti į kito gyvybę.
Trumpam vėl sustingstame. Lyg tikri politologai ieškome priežasčių, logikos, pateisinimų, o jei ne jų – bent jau kažko, ko nesuprantame.
Tada pagalvojame apie savo šalį. Ji maža ir nesaugi. Greit nuvejame šią mintį. Ne, mums taip neatsitiks. Taip tiesiog negali būti. Karas visada yra tik filmas arba knyga. Tikrovėje jis neegzistuoja. O kas jeigu? Ne, jis tikrai neegzistuoja.
Kitą dieną vėl nešiojamės tą pačią mintį, praplėtusią savo ribas į milžinišką apmąstymų spiečių: o jei taip gali būti, kaip naujame filme apie Rembo, kur žmogaus gyvybė lygi nuliui. Į mintis skverbiasi šlykštūs visų matytų filmų apie karą vaizdai, visų apie karą skaitytų knygų mintys.
Gyvybė – niekas. Kulka – viskas.
Skaitome spaudą. Daug tuščių pliurpalų. Retai pasitaiko nors viena protinga mintis. Dirbtinės ir apsimestinės pretenzijos pasakyti tiesą. Bandymai rasti logiką bepročių mintyse. Bandymai paaiškinti karą jo nepatyrus. Tuščia.
Ir toliau dirbame, gyvename, žiūrime televizorių ir skaitome spaudą. Nerandame jokio pateisinimo, ir žinome – jo nėra.
Bet košmaras jau įsisunkė į mintis: o jei vietoje visiškai nepažįstamos gruzinės, kuri negyva guli televizoriaus ekrane, gulėtų mylimas žmogus? Sudraskytas į gabalus. Motinos, tėvai, vaikai, broliai ir seserys – tiesiog ištaškyti beprasmybės.
Ne, taip negali būti. Smulkios detalės vis kartojasi. Visiškai nesvarbios ir tokios tikros. Smulkmenos – dabar jos tampa visu pasauliu.
Tanko vikšro detalė. Trumpai primenanti Sausio 13-ąją. Tik trumpam. Karas – ne, taip negali būti.
Prarandame savitvardą – leidžiame vaizdams ir garsams plūsti. Riksmas, pagalbos šauksmas – lyg filmas, lyg košmaras.
Įsijungę televizorių girdime, kaip labai aiškiai sakoma, kad Rusija užpuolė Gruziją. Negalvojame apie pavienius kareivius ir pavienes aukas. Tikrovė tampa abstrakcijų rinkiniu.
Žinome, kad bus surastas paaiškinimas, parašyta istorija, suvaidintas apgailestavimas.
Mūsų tai neguodžia. Mes gyvename XXI amžiuje ir tikime žmogiškumu. Visada tikėjome. Žmogžudystės – tik maniakų darbas. Jeigu jos ir vyksta, tai labai toli, ten, kur pasaulis yra kitoks. Mes – Europos viduryje.
Skaitome ir skaitome spaudą – veltui. Ne dėl to, kad joje būtų aprašomas melas, bet dėl to, kad ji sako tiesą. Rusijos niekas negali sustabdyti. Kur tau – niekas nestabdo. Komforto vergai – vakariečiai – nė už ką neatsisakys nė cento, kad būtų išgelbėta nors vieno gruzino gyvybė.
Ne, taip gali būti. Taip yra. Krauju – tokiu metaforišku, kaip sapnas, – nudažyta realybė mūsų vis tiek neįtikina, kad ir mes galime pabusti košmare.
Visi graudenimai – tai praeities sentimentai. Mūsų tikrai neištiks panaši lemtis. Ne, tai būtų nesąmonė.
Tuo metu, kai mes tik bandome kažką suprasti, kai bandome žiūrėti ir skaityti, Rusijos idiotų pasiųsti taip pat nieko nesuprantantys kvailiai spjaudosi mirtinomis injekcijomis. Gruzijos piliečių kraujas teka nesustodamas.
Kažkas, dabar gyvenantis Gruzijoje, sunkiai atsidūsta ir dusdamas krauju, miršta.
Mums nebūtų taip baisu, jei nesuvoktume, kad šitas beprasmis, betikslis, psichikos ligonių sukeltas karas neatvertų pačios baisiausios ir skaudžiausios mūsų sielos uždangos: žmogus vis dar yra žvėris, kuris turėdamas galią be jokio gailesčio sumaitos kitą žmogų.
Toliau nesinori apie tai galvoti. Laimingas ir gražus sapnas dar kartą baigėsi. Rusija pabudino košmarą. Mes vis dar esame apsupti maniakų, kuriems nieko nereiškia kito žmogaus skausmas ir kančia. Ne – jiems malonu, kad jūsų artimieji būtų ištaškyti į mažus gabalėlius. Mažas detales. Jiems tai būtų juokinga.
Juk visi žino – tik drąsa ir jėga gyvuoja per amžius! Taip, jie tuo tiki. Šituo košmaru, kurio neįmanoma nei atpasakoti, nei aprašyti. Jis trikdo, tačiau bandome šypsotis. Galiausiai pravirkstame: Dieve, ar tikrai galima parduoti tautos gyvybę už sumautas dujas ir naftą? Ar pasaulis taip išsigimė, kad nesugeba net įvardyti to, ką daro?
Ir būtų gerai, jei mes visko nesuprastume. Bet suprantame. Visada supratome.