Į Seimą - slėptis nuo kaltinimų

Šį penktadienį oficialiai prasidės rinkimų kampanija. Lietuvos gyventojai sužinos galutinius kandidatų sąrašus. Politologai sako, kad per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją tiek susitepusių kandidatų sąrašuose dar nebuvę.

Kandidatas į Seimo narius Henrikas Daktaras. Teistas. Jei tokia informacija nebūtų trumpas anekdotas, rinkėją, ko gero, šokiruotų.

O jei į Seimą nusitaikytų vienas aršiausių Sausio 13-osios perversmininkų ir kolaborantų Mykolas Burokevičius?

Juk Konstitucija visiems piliečiams garantuoja vienodas teises, vadinasi, tai įmanoma. Kaip rodo šiandienė praktika, tokia teise kandidatai ir naudojasi.

Štai kandidatas į Seimo narius vienmandatėje Mažeikių rinkimų apygardoje Stanislovas Giedraitis. Save išsikėlęs kandidatas, kaip ir reikalauja įstatymas, surinko būtiną tūkstantį rėmėjų parašų ir žada mažeikiškiams atnešti saulę.

Nepriklausomi esame jau aštuoniolika metų, Lietuvoje - nauja karta ir vargu ar ji žino, kad S.Giedraitis - tas pats komunistų partijos centro komiteto sekretorius, Lietuvai siekiant nepriklausomybės perbėgęs į kolaboranto M.Burokevičiaus partiją ir tapęs viena aukštesnių figūrų.

Tiesa, S.Giedraitis nebuvo teisiamas kartu su kitais Sausio 13-osios perversmininkais.

Teismo suolą ir kalėjimo gultus teko trinti tik aktyviausiems.

Šiandien buvusios kolaborantų partijos narys ir kandidatas į Seimo narius mažeikiškiams linkęs prisistatyti kaip sovietinių laikų rajono vadovas, komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius.

Jis mini neva nuveiktus darbus - sutvarkytą ir išpuoselėtą naftininkų miestą, kurį vyresni žmonės atsimena su ilgesiu.

Siūlydamasis rinkėjams, S.Giedraitis jau nebekalba apie šviesią sovietinę saulę, pigiausius pasaulyje baltarusiškus traktorius, kolūkių pranašumą prieš ūkininkus.

Šiandien jis linkęs samprotauti apie Giedraičių giminę - vieną seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių.

„Vienas pirmųjų žinomų istorinių šaltinių - kunigaikščio Vainiaus Giedraičio pasirašyta 1432 metų Skirgailos taikos sutartis su Livonijos ordinu“, - jau nebe partinėmis, o istorinėmis žiniomis Mažeikių rajono spaudoje trykšta kandidatas į Seimą.

Jei S.Giedraitis nurungs kitus savo varžovus, kokia parlamentinė partija jį priglaus po savo sparnu?

Vos ne prieš dešimt metų visoms šalies televizijoms parodžius, kaip tuometis Seimo narys Audrius Butkevičius iš verslininko ima solidų kyšį, politikas mušėsi į krūtinę ir prisiekinėjo esąs nekaltas, o vokelis - tik politinių priešininkų konservatorių provokacija norint su juo susidoroti. Šiandien panašiai suokia nemaža dalis panašių butkevičių. Tris kartus išteisintas, bet ketvirtąkart teisme išgirdęs apkaltinamąjį nuosprendį Artūras Zuokas po „abonentinio“ skandalo nelinkęs net laikinai pasislėpti šešėlyje. Jis - Liberalų ir centro sąjungos kandidatų sąrašo vėliavnešys.

Į šį kandidatą galima ir dar kartą pirštu durti - jo pavardė buvo minima „Rubikon“ istorijoje dėl galimo valdininkų ir politikų papirkinėjimo bei juodosios buhalterijos.

Tada ši nesėkmingai teisininkų narpliota istorija privertė net tris parlamentarus padėti mandatą, o šiandien tai greičiausiai teigiamas veiksnys jį gauti?

Nors perbridus Rubikoną jau negrįžtama, „Rubikon“ istorija konservatoriui Arvydui Vidžiūnui baigėsi kitaip. Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderiai, nenorėję susikompromituoti per rinkimus, atsisakė į savo gretas priimti buvusius saugumiečius „kurmius“, o į politiką ketinančio grįžti A.Vidžiūno kandidatūra jiems tiko. Jis yra šeštas partijos sąraše.

Nuo konservatorių neatsiliko ir socialdemokratai. Juodosios „Rubikon“ buhalterijos pursluose išsimaudęs ir dėl to iš Seimo atsistatydinęs Vytenis Andriukaitis - tryliktas rinkimų sąraše.

Galima tik pasvarstyti, dėl kokios priežasties - noro pasiteisinti visuomenei ar apsisaugoti nuo Temidės kardo - į Seimą eina Darbo partijos vedlys Viktoras Uspaskichas ir ką tik padus iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir vicemero kėdės pasipustęs „tvarkietis“ Evaldas Lementauskas.

V.Uspaskichas, kuriam pareikšti įtarimai dėl apgaulingos buhalterijos organizavimo ir kuris yra oficialiai pripažintas įtariamuoju, dar gali tikėtis, kad, teismo pripažintas kaltu, bus lygtinai atleistas nuo bausmės. O E.Lementauskas į kyšininkavimo skandalą įklimpęs iki ausų - bausmė jam būtų griežta. Jis yra įtariamas bandymu prašant paramos papirkti opozicinės konservatorių partijos narį Vidą Urbonavičių. Už paramą buvęs vicemeras siūlė 140 tūkstančių litų.

Tačiau galima tikėtis, kad „Tvarkos ir teisingumo“ partijos rinkimų sąrašo šeštasis numeris E.Lementauskui bus laimingas ir nutrauks teisėtą teisėsaugos persekiojimą. Bent laikinai.

Į kontroversišką padėtį liberalcentristus gali įstumti ir teismų sprendimams atiduoti dukterį tėvui nepaklūstanti Inga Rinau.

Nors morališkai daugumos šalies gyventojų teisinama ir ginama moteris Liberalų ir centro sąjungos kandidatų sąraše - geras jaukas rinkėjams, vis dėlto jos, žadančios kryžiumi gultis dėl vaiko, gali laukti ir baudžiamoji atsakomybė.

Baudžiamojo kodekso 245 straipsnis sako, kad „tas, kuris nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu“.

Teisininkai neatmeta, kad ambicijų vejamas Michaelis Rinau gali imtis ir drastiškų priemonių - prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal vieną Baudžiamojo kodekso straipsnių - žmogaus grobimas. Galima tik spėlioti, kiek tokių skandalų herojų, teistų, įtariamųjų pavardžių pasirodys šį penktadienį, kai partijos viešai pristatys kandidatų sąrašus. Tada darbo imsis Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai.

„Į Seimą - susipykę su Temide? Na, aš būčiau linkęs šia situaciją pavadinti truputį kitaip. Į Seimą - apsisaugoti nuo Temidės. Manau, neverta net ginčytis, kad norintys išvengti bausmės kandidatai būtent taip ir mąsto“, - Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas nuo „Ekstros“ net neslėpė priežasties, kodėl teisti, įtariamieji bei kaltinamieji veržiasi į parlamentą.

Z.Vaigauskas siūlo prisiminti ir tokios tradicijos pradininką Gintarą Petriką. Iškėlus baudžiamąją bylą, didelės vertės turto iššvaistymu kaltinamas verslininkas save išsikėlė kandidatu į Seimą ir, gavęs teisinę neliečiamybę, dalyvavo rinkimuose.

Tik patyręs nesėkmę buvo priverstas pabėgti į Ameriką ir ten ilgus metus slapstėsi su svetimais dokumentais. Kaip koncerno EBSW vado biografijos vingiai būtų pasisukę, jei kandidatas būtų laimėjęs rinkimus? Galime tik spėlioti.

„Prisiminkime ir vadinamojo valstiečių streiko istoriją. Jonui Ramonui Seimo nario mandatas irgi leido išvengti galimų nemalonumųÒ, - dar vieną pavyzdį prisiminė Z.Vaigauskas. Jei kandidatas į Seimo narius savo anketoje nuslepia buvusį teistumą, jis netenka teisės dalyvauti rinkimuose. Tačiau teistumas ir toliau nėra kliūtis tapti įstatymų kūrėju.

79 kandidatai į savivaldybių tarybas savo biografijose viešai prisipažino buvę teisti dėl nusikalstamos veikos.

191 savivaldybės tarybos nario mandato siekęs kandidatas savo teistumą nuo rinkėjų mėgino nuslėpti.

„Eiti į Seimą teistiems arba kaltinamiesiems nėra originali idėja. Šįkart situacija gal išsiskiria tuo, kad, pirminiais duomenimis, tokių asmenų būrys gausesnis.

Situacija išskirtinė ir tuo, kad tokie asmenys yra partijų sąrašų viršuje. Per ankstesnius rinkimus į Seimą tokie asmenys paprastai buvo partiniai pėstininkai ir į partijų sąrašus įrašyti paskutinėse vietose.

Tai, kad partijų sąrašų pradžioje esama nemažai tokių odiozinių figūrų, manau, rinkėjui neturės jokio psichologinio poveikio. Mūsų trumpalaikėje demokratijos istorijoje būta faktų, kai tie, kurie susiję su politika, laikėsi tam tikrų moralės, politikos standartų.

Kitaip sakant, jei ant munduro buvo užkritęs bet kokių įtarimų šešėlis, toks žmogus ne tik pats nesiveržė į politines tribūnas, bet to daryti nebuvo skatinamas ir partijos kolegų.

Dabar, pasirodo, laikai iš esmės keičiasi ir į šiuos dalykus numota ranka. Mėginti apeliuoti į politikų sąžinę, moralę - beprasmiška, efekto nebus.

Ir nereikia turėti iliuzijų, kad artimu metu situacija pasikeis. Tai supranta visi, o pirmiausia - aktyviausi tokių politinių žaidimų kūrėjai ir žaidėjai. Jų tikslas vienas - užsitikrinti šiltą, sočią ir politiškai gana aukštą vietą.

Nepamenu, manau, ir niekas negalėtų nurodyti atvejo, kad partija būtų svarsčiusi, ar vertėtų savo nariui patikėti teisę būti kandidatu į aukštą politiko postą. Istorijos liudija atvirkščiai - net reitinguojant būsimus kandidatus į Seimo narius, įtariamieji ir sutepusieji mundurą ne tik nenustumiami į sąrašo apačią, bet ir gerokai pakyla į viršų.

Išgirdęs, sakykime, Henriko Daktaro pavardę aš būčiau šokiruotas.

Kiek kitaip būtų galima vertinti Stanislovo Giedraičio norą siekti Seimo nario mandato.

Ne kartą sakyta, kad po Kovo 11-osios, Sausio 13-osios buvo etapas, kai tam tikros figūros, visuomenės veikėjai, ministerijų nomenklatūra tarsi nematė reikalo, kuklinosi, gal gėdijosi kišti galvą ten, kur prasideda politika, viešumas.

Dabar drįstančių pakelti galvą daugėja. Tai natūralu - užaugo kita karta, kuri istorijos smulkmenų neišmano.

Šiandien galima šmaikštauti, kad Seimo nario mandato siekia nusikalstamo pasaulio atstovas. Tačiau kas galėtų nuraminti, kai tokiais tempais laužomos vertybinės nuostatos ir artėja laikai, kai į politiką drąsiai eis henrikai daktarai, sigitai gaidjurgiai ir panašūs kriminalinio pasaulio atstovai?

Manau, tokius pūlinius politikoje turėtų šalinti patys rinkėjai“.