Jūrų įkaito gyvenimas - lyg iš nuotykių romano

„Viskas prasidėjo nuo to, kai būdamas dešimties metų perskaičiau knygą apie Ramiojo vandenyno salas. Tada užėjo toks pasiutęs noras ten patekti. Dabar man 41-eri, o aš taip ir nesubrendau, nes vis dar apie tai svajoju.

Visos mano kelionės prasidėjo vien todėl, kad pagaliau prisikasčiau iki vandenyno“, - savo pasakojimą apie svajones ir patirtus nuotykius pradėjo jūrų vilkas A.Daunys.

Pirmoji Audriaus pažintis su jūra įvyko beveik prieš 16 metų. Grįždamas iš kelionės autostopu po Afriką, jis užsuko į Norvegiją ir, norėdamas užsidirbti, įsidarbino žvejų laive.

„Tapau banginių medžiotoju. Ne todėl, kad labai patiko šis darbas, tiesiog nebuvo kitos išeities. Gaila, kad nuotraukų iš ten neturiu.

Perspėjo, jeigu fotografuosiu, nusuks galvą, o ten dirbo stiprūs vyrai, todėl bijojau juokauti. Beje, banginius šaudėme legaliai, tačiau darbas vis tiek nebuvo iš maloniųjų“, - pasakojo jis.

Atsikandęs medžioklės Audrius išbandė ir kur kas egzotiškesnį amatą - Laplandijoje ieškojo aukso.

„Nieko nežinodamas ir nemokėdamas mėginau plauti auksą. Yra žmonių, kurie iš to gyvena. Pasakodavo, kad kartais po pusantro kilogramo aukso parsiveždavo, bet jie žinodavo, kur ir kaip ieškoti. Aš irgi pamėginau, radau keletą dulkelių, bet daugiau nieko rimta. Tačiau pamačiau Laplandiją“, - linksmai kalbėjo pašnekovas.

Po nesėkmingų aukso paieškų Audrius vėl prisiminė savo svajonę. Jam galvoje ėmė suktis planai, kaip pasiekti Australiją, o iš jos - Ramiojo vandenyno salas.

„Bilietas į Australiją kainavo apie 1000 dolerių. Buvau susitaupęs šiek tiek pinigų, tačiau kelionei jų dar neužteko. O gal nusipirkti jachtą? Žinojau, kad neturiu jai pakankamai pinigų, bet norėdamas apsiraminti užėjau į vietinio laikraščio redakciją ir padaviau skelbimą“, - prisiminė jis.

„Pirkčiau jachtą, ne mažesnę nei 5 metrų, pageidautina, kad būtų kabina. Nebrangiai“, - taip skambėjo lietuvio skelbimas.

„Jau kitą dieną sulaukiau skambučio, kad ateičiau apžiūrėti jachtos“, - šyptelėjo vyriškis.

Po ilgų derybų su savininku Audrius tapo teisėtu jachtos, kurią pavadino „Astute“, šeimininku. „Vadinti ją jachta tikriausiai būtų buvusi per didelė garbė, - juokėsi jis. - Aš, tuo metu dar būdamas 25 metų, apie jachtas nieko nežinojau. Pažiūrėjau - stiebas yra, kilis - irgi, vadinasi, jachta.

Tačiau mintis, kad jachta pritaikyta ežerams, o ne jūroms, man į galvą nešovė. Nusipirkau ją už 1200 dolerių - pinigus, kurie buvo skirti kelionei į Australiją“, - savo avantiūrą prisiminė A.Daunys.

Nors jūrų vilkams ir gražuolių jachtų savininkams Audriaus pirkinys kėlė juoką, vyras pasiryžo „Astutę“ prikelti naujam gyvenimui.

„Nusprendžiau ją apkalti. Ji buvo labai lengva, todėl ant dugno papyliau cemento. Įsivaizduokite: eina žmogus remontuoti jachtos ir nešasi maišą cemento“, - iš savęs nusijuokė keliautojas.

Nors jachtą Audrius jau turėjo, žinių ir įgūdžių norint išplaukti į jūrą trūko.

„Susipažinau su tokiu lenku, kapitonu Krakowskiu. Porą kartų išplaukėme į fjordą, jis man parodė, kaip valdomos burės, ir įkalė į galvą: „Laikykis kuo toliau nuo žemės“.

Laivai sukurti vandeniui, todėl prie krantų įvyksta didžiausios nelaimės. Iki šiol tos taisyklės laikausi“, - patikino Audrius.

Nepatyręs jūrininkas suprato, kad vienam vargu ar pavyks susidoroti su naujais iššūkiais, todėl labai nudžiugo, kai jo kelyje pasitaikė klajojantis rusas iš Jaltos, apsiskelbęs jūrų specialistu. Vyriškiai nedelsdami pradėjo planuoti kelionę.

„Du nevispročiai lapkričio mėnesį nori nusižudyti Šiaurės jūroje ir niekas negali jų sustabdyti“, - Audrius iki šiol prisimena savo pirmosios ekspedicijos aprašymą vietiniame Norvegijos laikraštyje.

Kartu su rusu jie buvo pasiryžę pasiekti Islandijos krantus, tačiau kapitonas Krakowskis įtikino kelionės maršrutą pakoreguoti.

„Buvo lapkričio pradžia. Kas iš mūsų būtų likę po tos kelionės - neaišku. Atsimenu, kaip Krakowskis pasakė: „Nenoriu tavęs atkalbinėti, bet į tokias keliones net vikingai nesiruošdavo tokiu metu“.

Pagalvojau: „Ai, jeigu vikingai neplaukdavo, tada gerai, ir aš neplauksiu“. Patirties tuo metu neturėjau, žinių - irgi. Todėl nutariau paklausyti kapitono“, - pasakojo jis.

Audrius daug vilčių dėjo į porininką rusą, kuris save laikė tikru buriavimo asu, tačiau nutolus nuo kranto paaiškėjo, kad šis gudrus tik liežuviu malti.

„Šiaurės jūroje kaip reikiant gavome į kaulus, bet ne tiek, kiek galėjome iš tiesų gauti. Šventasis Kristoforas, keliautojų globėjas, tikriausiai griebėsi ne vieno stebuklo, kad tik išsaugotų mus gyvus.

Sušalę po 5 dienų pasiekėme Orknio salas. Išsivėmę, nes neturėjome jokių tablečių nuo jūrligės, sušalę, kiaurai permirkę. Vėliau sužinojome, kad buvome pirmasis burinis laivas, nuo XIX amžiaus pabaigos tokiu metų laiku atplaukęs į uostą“, - pirmąją kelionę prisiminė Audrius.

Sunkiai, tačiau sėkmingai pasiekę krantą, jaunieji avantiūristai paskambino į to paties laikraščio, pavadinusio jų žygį beprotišku, redakciją ir pranešė, kad kelionė pavyko. „Jie gyvi!“ - prisiminęs dar vieną laikraščio antraštę juokėsi Audrius.

Vieno karto pasimokyti iš klaidų vyrams neužteko. Dar nesuspėję sušilti po sunkios kelionės pradėjo planuoti antrąją.

„Jei geri orai, nuo Orknio salų iki Škotijos galima nuplaukti per parą. Tačiau išplaukus paaiškėjo, kad orų prognozuotojai klydo. Atlanto vandenyne patekome į 10 balų audrą. Lūžo vairas, mane kamavo jūrligė, o rusas visiškai atsisakė dirbti. Sausumoje sutaisyti vairą gal ir nėra sunku, bet kai esi sušalęs ir nuolat mėto, buvo tikras iššūkis. Bet man pavyko“, - ekstremalias akimirkas prisiminė nuotykių ieškotojas.

Suremontavus vairą neliko nieko kita, kaip tik sukti atgal į Orknio salas. Pasiekti Škotiją vyrams pavyko iš antro karto. Buvo 1996-ųjų metų žiema, tokia šalta ir snieginga, kokios tame regione jau gerą šimtmetį nebuvo buvę.

„Dėl prastų orų ten įstrigome. Visokius darbelius dirbau - ir staliaus, ir krabus gaudžiau, ir miškus prie garsiojo ežero - Loch Neso kirtau. Vietiniai turi legendą apie Loch Neso pabaisą, kuri esą ten gyvena. Klausiau, kada ji pasirodo. Paaiškino, kad dažniausiai po trečio bokalo vietinio alaus“, - juokėsi jis.

Atėjus pavasariui, keliautojai ir vėl pakėlė bures. Pasiekė Šiaurės Airiją, o iš jos pattaukė į Ispaniją. 11 dienų trukusią kelionę, kaip jau tapo įprasta, vainikavo dar vienas nuotykis. Bandydami pasiekti krantą, buriuotojai įplaukė į krovininių laivų kelią. Kaip tyčia nurimo vėjas.

Nesunku suprasti, kaip jautėsi vos 5 metrų laivelio įgula, įstrigusi krovininių laivų „autostradoje“.

Padėtį komplikavo ir tai, kad jachtoje nebuvo nei radijo, nei variklio, tik žibalinės lempos.

„Susiradau seną lociją (vandens kelių, krantų navigacijos ženklų, taisyklių rinkinį, - aut.), pasižiūrėjau, kokius ženklus galima perduoti šviesomis. Vieno jų reikšmė buvo maždaug tokia: „Laikykitės nuo manęs atokiau, aš gabenu sprogstamąsias medžiagas ir sunkiai manevruoju“.

Taip visą naktį sėdėdamas signalizavau laivams šviesomis, kol pakilo vėjas. Bet sutartinis ženklas padėjo, laivai, vos jį pastebėję, dingdavo“, - juokėsi buriuotojas.

Tačiau tai buvo tik nesėkmių pradžia. Pasiblaškę po Ispanijos pakrantes, keliautojai nutarė vienoje jų pasipildyti maisto atsargų. Grįžę su pirkiniais vyrai nustėro. Iš jachtos buvo pavogti visi vertingiausi daiktai, tarp jų ir navigacijos prietaisai: GPS įranga ir kompasas.

„Po kiek laiko išsiaiškinome, kad mūsų daiktus nušvilpė vietinių narkomanų šeima. Per tuos visus aiškinimusis atsidūrėme Andalūzijos kalėjime. Ir mes, ir jie. Už ką? Už durtuvų mūšį pakrantėje“, - paslaptingai šyptelėjo Audrius.

Lietuvis, rusas ir gauja ispanų dėl santykių aiškinimosi viešojoje vietoje ir ginklų naudojimo stojo prieš teismą.

„Advokatas mums liepė laikytis versijos, kad mūsų šalyje įprasta taip aiškintis santykius ir už tai niekas nebaudžia.

Tuo metu jau šiek tiek mokėjau ispaniškai, todėl supratau, kaip advokatas aiškino: „Matote, senjorai, mes turime reikalų su žmonėmis, kurie nežino, kad nusižengė įstatymui. Mes, ispanai, turime tradicijas, kultūrą, o kas tie lietuviai? Tai - laukinės Šiaurės Europos gentys, o štai šis apskritai yra rusas!“

Tada kreipėsi į slavą: „Ar supranti, kad nusižengei įstatymui?“ O rusas: „Kodėl? Mes visą laiką taip konfliktus aiškinamės!“ Vietiniams ispanams tie narkomanai jau buvo įgrisę, todėl išlipome sausi. Tik liepė per 24 valandas išsinešdinti iš kaimelio“, - nuosprendį prisiminė jis.

Kita stotelė - Kanarų salos. Jose Audriaus ir ruso keliai išsiskyrė.

„Išsiskyrėme piktuoju. Nutrenkiau visus jo daiktus ant žemės ir liepiau eiti kur nori. Ir taip per ilgai užsisėdėjo. Kad nors naudos iš jo būtų buvę. Jachtoje nuolat reikėdavo ką nors pataisyti, palopyti, bet kai jo paprašydavau, sakydavo, kad nemoka, ir taip išsisukdavo. Stebiuosi, kaip neišmečiau jo anksčiau. Dviem vyrams vienoje jachtoje tikrai ne vieta“, - kategoriškai kalbėjo Audrius.

Vienatvė jam patiko. Padirbėjęs Kanarų salose, pavasarį jis išplaukė į Karibus.

„4 dienas siautė stiprus vėjas, todėl sėdėjau nuleidęs bures ir meldžiausi, kad niekas nesutrupėtų. Paskui vėjai nurimo. Tai buvo ilgiausia mano kelionė - 54 dienų. Per tą laiką nuostabiai išsivalė smegenys“, - pasakojo keliautojas.

Po kiek laiko jis nutarė Orinoko upe pasiekti Amazonę. „Vos ten nenumiriau, išsikapsčiau tik po 2 ar 3 savaičių“, - nusipurtė jis.

Tačiau patirtis džiunglėse, kad ir kokia nemaloni, nenuėjo veltui. Trinidado saloje, kurioje Audrius apsistojo, pasklido gandas, kad jis vienas yra bastęsis po džiungles, todėl sulaukė pasiūlymo dirbti džiunglių vedliu.

„Tai buvo absurdiškiausias darbas, kurį man teko dirbti. Aš bijau džiunglių, neskiriu nei vorų, nei vabzdžių, nei kokia gyvatė manęs bijo, nei kokios bijoti man, bet už vieną pervestą žmogų gaudavau 30 dolerių, o savaitę pragyventi Trinidade reikėdavo 20. Kai apskaičiavau, kiek gausiu už 20 norvegų grupę, pagalvojau, gal ir nereikia per daug aiškinti, kad nieko nesuprantu apie džiungles“, - nusijuokė A.Daunys.

Pinigų Audrius užsidirbo ir vairuodamas turčių jachtas į Ameriką, o iš ten - vėl į Karibus. Galiausiai sutaupė tiek, kad galėtų įsigyti kitą, šį kartą didesnę, 9 metrų, jachtą. Pagal britų jūreivių papročius pavadino ją moterišku vardu - „Taura“.

Naujajam pirkiniui Audrius išleido visas savo santaupas. „Dar niekada nebuvau toks skurdžius. Turėjau 2 jachtas ir konservų dviem savaitėms“, - nelengvą metą prisimena jis.

Laimė, atsirado kam pirkti „Astutę“, todėl Audrius vėl galėjo tęsti keliones jau didesne, naujesne jachta.

„Kaip reikiant gavau į kaulus“, - kalbantis ne kartą išsprūsta Audriui.

Jūros ir vandenynai, kaip gyvos būtybės, gali ir džiuginti, ir skriausti.

„Artėju prie Azorų krantų, sėdžiu jachtoje, skaitau knygą, kaip tyčia - jokio vėjelio. Girdžiu - kažkoks keistas garsas. Pasižiūriu pro liuką, vanduo vienoje vietoje tiesiog kunkuliuoja. Pamaniau, gal užplaukiau ant kokio veikiančio povandeninio ugnikalnio. Pažiūriu pro kitą pusę - didžiulė banginio galva“, - lyg apie nuotykių romaną pasakojo keliautojas.

Nemažai baimės Audriui buvo įvarę ir mažesni banginiai, kuriuos jūreiviai paprastai vadina pilotais.

„Yra tokios auksinės spalvos žuvys dorados, kurios labai mėgsta sekioti laivus. Kartą pro šalį plaukę kokių 7-8 metrų banginiukai sugalvojo pažvejoti aplink mano jachtą.

O dorados niekur neskuba, už jachtos slepiasi. Kai banginiai pradėjo aplink jachtą uodegomis plakti ir tas žuvis gaudyti, plaukai atsistojo piestu“, - šiurpias akimirkas su šypsena prisiminė buriuotojas.

„Dažniausiai suveikia šunybės dėsnis - savo meilę sutinki paskutinę dieną prieš išvykdamas iš uosto“, - šyptelėjo Audrius, paklaustas, ar tiesa, kad jūreiviai kiekviename uoste turi po mylimąją.

Nuo 1996 metų, kai supykęs iš laivo išmetė tingųjį rusą, Audrius keliavo vienas ir tik pernai plaukiant prie Brazilijos krantų prie jo buvo prisidėjusi ispanė Carmen.

„Plaukdamas vienas niekada nesijaučiau vienišas. Nes kol esi vienas, žinai, kad taip turi būti, nes ten paprasčiausiai nėra žmonių. Labiausiai esi vienišas kambaryje, už kurio sienų girdėti linksmybės. Vandenyne niekada nesu jautęs vienatvės“, - tikino keliavimo aistra užsikrėtęs lietuvis.

Su Carmen jis susipažino prieš ketverius metus.

Į ilgas keliones vandenynu ji nesileido, tačiau kai Audrius pasiekė uostą, moteris atskrido lėktuvu ir keliavo su juo išilgai krantų.

„Mano draugė kilusi iš geros šeimos, visą gyvenimą buvo viskuo aprūpinta, o pas mane jos kas laukia? 9 metrų jachta, ankšta, plaukiame sušalę, sušlapę... Bet jai tai patiko. Kai reikėjo grįžti namo, sakė, kad nebenori“, - pasakojo jis.

Šiuo metu Carmen - Ispanijoje, „Taura“ - Argentinoje. Audrius trumpam sugrįžo į Lietuvą aplankyti giminių ir draugų, po to trauks turbūt į Norvegiją užsidirbti pinigų, o tada - vėl paskui svajonę. Šį kartą jis rimtai nusiteikęs pagaliau pasiekti Ramųjį vandenyną.

„Lietuvoje giminaičiai ir draugai manęs nuolat klausia, kada surimtėsiu ir pradėsiu gyventi kaip kiti. Bet kas sakė, kad kiti gyvena teisingai?

Nemalonu, kai už nugaros esu pašiepiamas. Sakoma, kad jeigu išsiskiri iš minios, žmonės tau niekada neatleis. Aš nesiskiriu iš minios, tokių kaip aš yra tūkstančiai“, - įsitikinęs jūrų įkaitas.