Priežastis – daugiau nei akivaizdi: NATO davė suprasti, kad ne vien „rusofobai Lietuvoje“, bet ir pats Aljansas rimtai susirūpino, ar neteks ginti Baltijos šalių nuo Rusijos agresijos.
Tuo pat metu tikriausiai niekas dar nepamiršo, kad per 30 dabartinio Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį teismą, abejodama, ar teisėta būtų net svarstyti NATO bazių mūsų šalyje įkūrimo galimybę.
Dirva argumentų kovai – lyg ir savaime išpurenta. Ne mažiau akivaizdi ir takoskyra.
Tiems, kurie rimtai vertina dabartinio Rusijos režimo keliamą grėsmę, NATO bazių Lietuvoje įkūrimas tikrai turėtų būti bent jau tarp svarstytinų šalies gynybos priemonių.
Ir atvirkščiai. Kad ir ką postringautų politikai, jei Aljanso bazių Lietuvoje tema jiems – tabu, išvados – akivaizdžios.
Arba jie laikosi prorusiškos politikos apskritai, arba tiesiog nesugeba įžvelgti, kad grėsmė didėja, todėl naiviai nesupranta ir pačios diskusijų esmės bei svarbos.
Tiesa, yra ir dar viena galimybė. Lietuvos politikai šalies saugumo reikalus gali būti linkę paaukoti dėl kokių nors kitų politinių tikslų.
Tai gali būti ir Rusijos penimų Lietuvos verslininkų įtaka, ir politiniai žaidimai savo partijos viduje, ir noras neaiškių politinių pozicijų rūke paklaidinti kuo didesnes rinkėjų mases.
Kuo reikėtų įtarti premjerą G.Kirkilą, kuriam diskusijos dėl NATO bazių Lietuvoje prieš artėjančius rinkimus savaitgalį staiga ėmė atrodyti tik spekuliacijos ar net isterijos kurstymas, spręskite patys.
Tačiau Vyriausybės vadovo vertinimai, kad kai kurių opozicinių politinių jėgų noras aiškiai išryškinti įvairių partijų pozicijas nacionalinio saugumo klausimais yra diletantiškas, skamba iš tiesų keistai.
Žinoma, NATO bazių steigimas mūsų šalyje – ne tik labai politiškai sudėtingas, bet ir kol kas – vien teorinis klausimas. O galutiniam sprendimui priimti tikrai neužteks vien mūsų šalies politikų valios.
Tačiau garsiai kalbėti apie tai mūsų šalyje ne tik verta, bet ir būtina. Juo labiau po to, kai praėjusią savaitę net iš dviejų aukštų NATO atstovų išgirdome, kad pačiam Aljansui būtent šiuo metu iš tiesų parūpo Baltijos šalių gynybos problema.
NATO pajėgų vadas generolas E.Rammsas Estijoje gana nedviprasmiškai užsiminė, kad Aljansas turi Baltijos šalių gynybos planą.
Tiesa, Lietuvoje, tarsi supratęs, kad pasakė per daug, apie tai jis kalbėti jau nenorėjo.
Tačiau manyti, kad tokio rango generolui paprasčiausiai išsprūdo arba jis tikrai buvo neteisingai pacituotas, kaip mūsų šalyje savo nekalbumą aiškino pats, tikriausiai neverta.
Juo labiau kad tuo pat metu prabilo ir JAV ambasadorius NATO K.Volkeris. O jo žodžiuose galima įžvelgti ne vien norą nuraminti Lietuvą, Latviją ir Estiją ar pasiųsti dar vieną signalą vis agresyvėjančiai Rusijai, kad bent jau savo nares NATO ketina ginti.
„NATO sutarties 5-ojo straipsnio įsipareigojimai turėtų būti užtikrinti ne tiktai politiniu, bet ir kariniu būdu“, – sakė diplomatas, tarsi ragindamas stiprinti Baltijos šalių gynybą.
Tačiau neverta apsigauti, kad toks gynybos stiprinimas yra tik gerų dėdžių iš NATO darbas ar vien jų galvos skausmas. Ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija savo gynybą, padedamos NATO, turi stiprinti pačios.
Todėl, manau, ne vien aš norėčiau išgirsti labai aiškias kiekvienos partijos pozicijas. Ir ne vien dėl nacionalinio saugumo apskritai, bet ir dėl Aljanso bazių kūrimo Lietuvoje galimybės konkrečiai.
Ar šios bazės Lietuvai reikalingos? Jei taip, ar partija ketina aktyviai siekti, kad jos būtų įkurtos? Ar mes būsime saugesni, jei „neerzinsime Rusijos“, ar verčiau pabandyti ją atgrasyti net nuo noro užpulti?
Bent jau per šį rinkimų vajų tokie klausimai tikrai neturėtų būti apeinami. Tiesa, tai gali priklausyti ir nuo pačių rinkėjų pasiryžimo gauti atsakymus.