Į klausimą, kodėl tiek daug lietuvių žudosi, atsakymo „Lietuvos rytas“ ieškojo su Pasaulinės savižudybių prevencijos organizacijos atstove Lietuvoje, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydytoja psichiatre Julija Grebeliene.
- Kiekvieną kartą, kai žmogus nusprendžia sunaikinti save, iškyla vis tas pats klausimas. Kodėl? Mintimis sugrįžę atgal artimieji beveik visada atpažįsta artėjusios tragedijos ženklus. Bet kodėl per vėlai? Ar tai nereiškia, kad savižudybių prevencija mūsų šalyje yra per silpna?
- Savižudybių prevencijos mūsų šalyje nėra iš viso. Yra tik šiokie tokie bandymai ją kurti popieriuje. Negana to, nėra ir suicidologais vadinamų savižudybių prevencijos specialistų. Jie nerengiami. Jų nerasite nė vienoje šalies ligoninėje.
Yra tik gydytojai entuziastai ir asmeninės jų pastangos.
Paradoksali situacija: išskyrus gripą, Lietuvoje nėra epidemijų. Bet turime vyriausiąjį šalies epidemiologą. Europoje ir net pasaulyje šalis daugelį metų pirmauja pagal savižudžių skaičių šimtui tūkstančiui gyventojų. Tačiau ne tik vyriausiojo – jokio suicidologo neturime.
- Bet gal taip yra ir kitur?
- Estijoje veikia kartu su švedais įsteigtas Suicidologijos tyrimų institutas. Latvijoje – Rygos suicidologijos centras. Lietuva neturi nei centro, net tyrimų bazės, neturi net specialisto koordinatoriaus. Suicidologijai atstovauja daugiausia psichiatrai.
- Vyrauja įsitikinimas, kad psichiškai sveikas žmogus negali žengti šio beprotišku laikomo žingsnio. Ar jis turi pagrindo?
- Iš tiesų vis dar vadovaujamasi seniai įsigalėjusia, bet atgyvenusia tradicija, kad žudytis bando tik psichikos problemų turintys žmonės.
Todėl ir dėmesio sulaukia didžiausia rizikos grupė – turintys psichikos sutrikimų. Bet tarp bandžiusiųjų žudytis šių žmonių dalis nėra didelė. Galbūt tik vienas ar du iš dešimties.
Visiškai neteikiama reikšmės kitoms priežastims, kurių ieškoti reikėtų socialinėje, emocinėje, vertybinėje plotmėje.
Europos šalyse pagalbą pirmiausia teikia prie šeimos gydytojo dirbanti komanda – socialinis darbuotojas, psichologas, terapeutas. Mėginusįjį žudytis pirmiausia turėtų sutikti šie specialistai.
Tai viena svarbiausių prevencijos grandžių, nes šie žmonės sudaro didžiausios rizikos grupę. Pagalbos reikia ir artimiesiems. Lietuva šios grupės neišskiria.
- Kas turi atsitikti sveikam žmogui, kad jis priimtų tokį sprendimą?
- O kas yra sveikas žmogus? Pasaulinė sveikatos organizacija sveikatą apibrėžia kaip asmenybės gerovę. Kiek žmonių pas mus turi emocinę ir dvasinę gerovę?
Patiriame stresus. Rūpesčiai kaupiasi. Būna taip, kad prieiname ribą, kai norisi tik viena – kad viskas baigtųsi.
Savižudybių priežasčių – labai daug. Vienos nėra. Jų reikia ieškoti asmenybės gerovėje. Ne stresas ir problemos nulemia, o požiūris į ištikusias negandas.
Net sunkiausiais laikais neapsakomame skurde priversti gyventi tremtiniai nesižudė. Jie turėjo stiprią vertybių sistemą. Dabar dažnai kaip tik ir pasigendama tų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su gyvenimo problemomis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei sveikatai.
- Kodėl artimieji nepastebi artėjančios nelaimės?
- Bandžiusio žudytis artimieji lietuviai gydytojo klausia: kaip mums dabar su juo kalbėti? Užsieniečiai klausia: kaip padėti? Lietuvoje rūpestį dėl artimo žmogaus dažnai nustelbia abejingumas arba baimė dėl savęs. Dėl to artimieji ignoruoja pasikeitusią šeimos nario elgseną.
Reikia klausti, domėtis, kalbėtis. Kai šeimos narys liūdi, kai jo neviltis pavirsta pykčiu. Ne tik klausti. Paimti už rankos ir nuvesti pas gydytoją.
Bet kreiptis pagalbos dėl prastos emocinės būklės ar ketinimo žudytis – didelė stigma visuomenėje. Šios baimės nugalėti vis dar nepavyksta, o sistema neveikia. Dvasinės sveikatos sampratą vis dar lemia sovietinės psichiatrijos tradicija.