3:0 rungtynėse su komanda, kuri šių metų Europos čempionato finalo turnyre pralaimėjo tik sykį bei neleido savęs įveikti nei prancūzams, nei italams.
Trenerio iš Portugalijos Jose Couceiro debiutas prie Lietuvos rinktinės vairo Kluže buvo neprilygstamas.
Sakysite, kad mūsiškiams sekėsi, kad jie realizavo tris progas iš penkių, o taip nei kada nors yra buvę, nei kažin ar dar kada nutiks? Gal. Bet yra posakis: sekasi geriems, o lietuviai Kluže buvo geresni už rumunus. Net ne geresni, o dviem galvomis aukštesni.
Kuo J.Couceiro taktika pranašesnė už ankstesnių trenerių? Genialu, kas paprasta. Lietuviai laikė kamuolį ant žemės, o ne užsispyrusiai kėlė jį priekyje esantiems puolėjams, kaip būdavo anksčiau. Klužo rungtynių atveju - puolėjui Tomui Danilevičiui. Lietuviai sėkmingai rengė atakas aikštės kraštais. Ir pagaliau - nesivaržė smūgiuoti iš toli: vien gynėjas Marius Stankevičius kelis kartus tikrino rumunų vartininko Bogdano Lobonto pasirengimą.
Vis dėlto daugiausia pagyrų J.Couceiro nusipelno už sudėties išdėstymą aikštėje. Atraminių saugų pozicijose rungtyniavo du lengvi, staigūs, vienas prieš vieną žaisti nebijantys futbolininkai - Deividas Šemberas ir Linas Pilibaitis. Šio dar nepatyrusio žaidėjo pasirodymas rumuniškoje mėsmalėje - rizikingas portugalo sprendimas, bet reikia manyti, kad ta rizika buvo gerai pasverta - J.Couceiro treniruoja L.Pilibaitį Kaune ir žino, ko iš jo galima tikėtis.
Sumaišius visus komponentus į bendrą koteilį, buvo išgautas paprastas, bet gražus vaizdas. Teritorija atiduodama rumunams, atraminiai saugai įsikuria prieš pat gynėjų ketvertą, o kamuolį perėmus arba vienas, arba kitas traukia į priekį. Kartu su uragano greičiu kraštais lekiančiais Sauliumi Mikoliūnu ir Deividu Česnauskiu. Greita bei manevringa Lietuvos rinktinės saugų linija tapo rumunams per didele problema. Problema, kurią rumunai galbūt prisimins kitų metų rudenį, kai skaičiuos taškus. Gali būti, kad trijų, paliktų Kluže, kaip tik ir pritrūks.
Rumunai galėtų teisintis, kad jų rinktinė turėjo per mažai poilsio po Europos čempionato, kad trūko traumuotų Cristiano Chivu ir Adriano Mutu.
Dėl A. Mutu, beje, būčiau linkęs sutikti - net turėdama didžiulius žaidėjų rezervus, Rumunija šiuo metu disponuoja tik vienu pasaulinės klasės įvarčių mušėju, ir kaip tik jo Kluže nebuvo. Bet mums kas? Tegul patys rausiasi savo skalbinių pintinėje. Mums užtenka žinoti tai, kad Lietuvos rinktinė Kluže žaidė turbūt geriausią futbolą per visą savo istoriją.
Buvęs rinktinės treneris Algimantas Liubinskas palikdamas postą linkėjo savo įpėdiniui surinkti per pirmąsias ketverias rungtynes tuo metu Lietuvos futbolo federacijos reikalautus septynis taškus. Linkėjo aiškiai netikėdamas, kad tokia misija įmanoma, bet nutiko taip: iš A. Liubinsko lūpų - į Dievo ausį. Septyni taškai nebeatrodo stebuklas. Jei Klužo futbolo standartas bus išlaikytas, galima tikėtis ir devynių ar net dešimties.
Dabar svarbiausia - neapsvaigti nuo sėkmės ir nenuvertinti būsimų varžovų austrų. Nors tokio nuvertinimo būti neturėtų.
Pirmiausia lietuviai panašioje situacijose jau yra skaudžiai nudegę prieš kelerius metus, kai po lygiųjų Vokietijoje ir pergalės prieš škotus juos negailestingai sumušė islandai. Antra, austrai šį atrankos ciklą irgi pradėjo pergale.
Ir ne prieš bet ką - prieš Prancūziją. Nedidelis starto paradoksas - grupėje pirmauja ne prancūzai, ne rumunai ir net ne Farerų salas nugalėję serbai. Trečiadienį Marijampolėje akis į akį stos du grupės lyderiai - Lietuva ir Austrija. Tad važiuokime į Suvalkiją - ten turėtų būti įdomu.