Po vakarinės maldos atlaidai išsisuko į atnaujintą aikštę, kur vyko šventos Mišios, tuo tarpu bazilikoje liko budėti vienas kitas maldininkas. Tarp jų buvau ir aš. Pro atviras bazilikos duris tiesiu taikymu skverbėsi už Apreiškimo koplyčios besileidžianti saulė.
Galbūt ši natūrali saulės šviesa, o gal išpažintis pas seneliuką Šiluvos altaristą mane perskrodė – pagaliau supratau, kodėl mano širdis jau kurį laiką tapo įkalinta Šiluvos altoriuje. Čia didžiojo altoriaus kolonos, įrėminančios stebuklingą Šiluvos Marijos paveikslą, kartu išryškina ir Marijos žinios, išsakytos prieš 400 metų Šiluvoje, esmę: „Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia yra ariama ir sėjama“.
Pabandykime suprasti šios Marijos žinios turinį. Mergelės Marijos rūpestis, atrodytų, išimtinai yra ne žmonių duona, bet Sūnaus garbinimas. Nejaugi Dievo Motinai nerūpi žmonių duona kasdieninė? Suprantama, ji yra savo sūnaus motina ir pirmiausiai jai rūpi jos pačios sūnus. Tačiau Marija yra ir žmonių Amžinojo gyvenimo Motina. Ji pagimdė Dievo Sūnų, kad žmonės taptų jo dieviškosios gyvasties dalininkais. Mirtingų nuodėmės nuodų nepaliestas ir Šventosios Dvasios persmelktas Marijos žmogiškumas tapo žmonijos tiltu į Dievo Sūnaus amžinąjį gyvenimą.
Šiuo tiltu keliaujame asmeniškai išpažindami Dievą, ypač – dovanodami jam save šventojoje Eucharistijos aukoje. Tokiu būdu tampame Dievo garbės indais. O Dievo, vienintelio Esančiojo, garbė ir yra mūsų amžinoji gyvastis bei amžinojo gyvenimo pradžia. Anuomet ant akmens piemenėliams apsireiškusi Motina verkė būtent dėl žmonijos, kuri renkasi tik laikiną duoną ir amžinąją mirtį.
Štai čia ir yra Šiluvos atlaidų sėkmės raktas. Tikintys ir netikintys, sąmoningai ar ne, į Šiluvą atvykstame ieškoti rakto į Amžinąjį gyvenimą. Vakar supratau, kad ir mano širdis, žvelgdama į Marijos žvilgsnį, ieško šio rakto. Būtent čia man ir visiems ieškantiems yra dovanojama Amžinoji gyvastis, kurią remia tos dvi kolonos – nesvyruojančio Marijos tikėjimo Dievo Sūnumi simboliai. Piligrimų srautas į Šiluvą, o kartu ir į Amžinąjį gyvenimą, yra neužtvenkiama upė.
Esu įsitikinęs, kad tol, kol lietuvių tauta rinksis Marijos tikėjimą, kol ant didžiojo altoriaus (o ne ant lengvai stumdomo ir laikino) bus aukojama Auka, tol Apaštalų tikėjimas Lietuvoje bus stiprus, o ir Lietuvos piliečių valstybė bus nepajudinama kaip dvi Šiluvos bazilikos didžiojo altoriaus kolonos.