Niekas nė apytiksliai jau nepasakytų, kuris šio Seimo narys prieš ketverius metus buvo „pilietininkas“, „darbietis“ arba „tvarkdarys“.
Trečdalis per tą laiką pakeitė frakcijas ir partijas. Ketvirtadalis tai darė dukart. Penktadalis – tris ir daugiau kartų.
Gali šventai tikėti aksioma, kad proporcinė rinkimų sistema pažangesnė už mažoritarinę, bet čia ne Vokietija.
Kaip apeiti faktą, kad rinkimai pagal partijų sąrašus rinkėjams tapo loterija ne tik be Aukso puodo, bet ir simbolinio lito? Balsuoji už raudoną, o po rinkimų jis jau rudas, ir atvirkščiai, kaip koks A.Sereika arba A.M.Pavilionienė.
Statai už liberalizmą, o iš ryto mėlynais V.Kudirkos varpeliais skambinę V.Čepas su V.Boreikiene jau su raudona socialdemokratų rože už kasų.
Vyriausybės vairą visą kadenciją išlaikę socialdemokratai be jokių ten rinkimų per ketverius metus mandatų skaičių padidino nuo 22 iki 38!
Jėga! O ką mes darysime spalio 12-ąją?
Bursime iš kavos tirščių, pardon, iš partinių skystukų. Ir toliau pjausime grybą.
Bet juk parašyta: socialdemokratai – už valstybės rūpinimąsi žmonėmis. O skamba lyg socialdemokratai rūpinasi savo žmonėmis. Ir jų kėdėmis. Tokia valdžios Lietuvoje formulė – kaip dukart du keturi.
Tėvynės sąjunga, kažkada šaukta konservatoriais, nors persirengė kukliu krikščionių demokratų abitu, spręsdama partinius uždavinius šios formulės neturi teisės taikyti jau aštuonerius metus. Ir dar ilgai neturės.
Nėra politinės teisybės ant Lietuvos: ką išspiria iš valdžios, iš to dar ir protą atima.
R.J., J.R. ir S.P. prisukinėjamas A.Kubilius lyg tas prisukamas kiškis būgnininkas (buvo toks žaislas pirmininko Andriaus vaikystėje) tratino tol, kol atsikratė visų potencialių naujų rinkėjų, norėjusių įžvelgti TSLKD valdžios vertą solidžią dešiniąją partiją.
To negana! Kažkoks „Laumžirgio“ žiogas per kažką įtikino A.Kubilių prie europinės partijos prisijungti antieuropinius tautininkus, kurie, būdami politinis nulis, su TSLKD sąrašo liže bus užkelti į Seimo aukštumas ir, kas žino, gal vieną dieną, kaip ir keli prisikėlusieji, papildys „tvarką ir teisingumą“ – kaip ir pasakyta slaptuosiuose „Laumžirgio“ protokoluose.
Kiti sako: konservatoriųkrikščionį demokratą net ir Seime muša. Ypač kai susirandi tokį mirtiną draugą kaip disidentas A.Matulevičius.
Liberalai dalijosi kaip ląstelės. „Tvarkdariai“ švarino Vilniaus iždą ir kūrė filmą apie vis žemiau skraidantį lakūną. Darbininkų kniazius derino akcijas su FST. Tik valstiečiai liaudininkai buvo tylūs.
Valstiečiai atidavė pašaliečiui užsienio reikalų ministro kėdę (kas man iš tos laimės ir iš tos garbės?) ir panaudojo ES paramą – įskaitant ledi gintarais, pardon, partiniais virtusius Žemės ūkio ministerijos valdininkus. Iki trečios eilės pusbrolių ir pusiausesių imtinai.
Bet buvo ir vyrų, kurie nesudėdami bluosto Lietuvai dirbo.
A.Paulauskas nugalėjo mafiją, apribojo teršalų išmetimą, išlaisvino mums ežerų pakrantes, užkirto kelią korupcijai statybose, o visus nelegalius dviejų dešimtmečių statinius per vieną vasarą šast ir nugriovė.
Na, neskaitant R.Zujevo vagonėlio. Dar – šnipštas su to dziudo trenerio statybomis Th.Manno namo pašonėje išėjo. D.Stancikienės provokacija, ne kitaip.
Vis tiek gyvenimas Lietuvoje jau taip aukštai pakilęs, kad kova vyksta tik tarp gero ir dar geresnio. Štai taip: A.Kubilius turi aiškų planą Lietuvai, o A.Zuokas įsteigs mums Ateities ministeriją.
Penktadienį prasideda oficiali rinkimų kampanija. Sveiki atvykę į virtualią Vasaros gatvę!