Vyrų verslas - nuo lelijų iki stumbrų

Gyvenimu ir uždarbiu nesiskundžia ir stumbrų, elnių, šernų veisėjas Arvydas Balčiūnas, kurį aptvare meiliai pasitinka jo auginami gyvūnai.

Jonavos rajone gyvenantys vyrai tvirtina, kad darbas jiems teikia neapsakomą malonumą. O nenutrūkstantis pirkėjų, užsakovų srautas rodo, kad tokiems verslams pavojaus beveik nėra.

„Vasara buvo puiki“, - kalbėdamasis su „Ekstra“ prisipažino Jonavos rajone, Kunigiškių kaime, ūkininkaujantis 55 metų Juozas Jasionis.

Šiemet, kaip ir pernai, J.Jasionis užaugino ir pardavė kelis tūkstančius vandens lelijų.

Vienas gėlės žiedas kainuoja nuo 15 iki maždaug 25 litų. Norint įsigyti lelijų sodinukų, nelygu rūšis, kaina gali svyruoti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų litų.

Tačiau apie pinigus netradicinio ūkio savininkas nori kalbėti mažiausiai - pelnas jam visada buvo ne pirmojoje vietoje.

„Kiek turiu - tiek užtenka, kiek gėlių užauga - tiek parduodu. Tačiau širdžiai mielas pats darbas - vandens lelijas sodinti, prižiūrėti“, - tikino jonaviškis.

Verslininkas, prieš daugelį metų pradėjęs auginti vandens lelijas, pajuto, kaip pasikeitė pats, - išmoko mylėti žmones.

„Gal ir atrodo keista, bet tarp žmogaus ir gėlės labai glaudus ryšys. Gėlės jaučia, kuris žmogus yra piktas, o kuris - ne. Dirbant su gėlėmis pykčiui vietos nebelieka“, - kalbėjo pašnekovas.

Šiemet jonaviškis vandens lelijų puokštę padovanojo žinomam kunigui Ričardui Doveikai. Įteikdamas gėles J.Jasionis dvasininkui padėkojo už tai, kad kunigo dėka jo gėlės tapo tokios populiarios.

„Buvo tokia istorija. Per prezidento Valdo Adamkaus inauguraciją pirmajai šalies porai puokštę užsakė ir R.Doveika.

Ji buvo iš mano ūkyje augančių vandens lelijų.

Iš visų gėlių, kurias gavo, pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė per inauguraciją rankose laikė vienintelę puokštę - vandens lelijų. Kai pamačiau, man buvo labai malonu. Po to mano gėlės tapo dar populiaresnės“, - džiaugėsi J.Jasionis.

Vandens lelijas auginti pradėjęs vienoje nedidelėje kūdroje, J.Jasionis jas dabar jau skina keturiuose vandens telkiniuose - šių gėlių poreikis kasmet didėja.

Visos keturios kūdros yra greta jo namų, Kunigiškių kaime. Darbus ūkininkas atlieka pats - pagalbininkų jam nereikia.

Pavasarį į dar šaltą vandenį ūkininkas brenda nuogas ir kojų pirštais sodina vandens lelijas. Tai pagrindinis pavasario darbas.

„Juk nei ravėti, nei laistyti jų nereikia. Gėlės auga pačios. Tenka tik nurinkti apvytusius lapus“, - juokėsi J.Jasionis.

Pradėjus skleistis žiedams, ūkininkas skuba jų skinti - plaukioja po kūdras ir renka. Tada savo automobiliu veža į prekybos vietas didžiuosiuose miestuose. Būna, kad puokštes įvairiomis progomis žmonės užsisako atvažiavę pas jį į namus.

Per vasarą keturiose kūdrose užauga tūkstančiai vandens lelijų. Vienos jų - baltos, kitos - geltonos, yra ir rausvų. J.Jasionis augina kelių rūšių vandens lelijas. Šiuo metu jų yra maždaug dešimt skirtingų rūšių. Kai kurios kvepia, bet yra ir bekvapių.

Prieš kelerius metus J.Jasionis turėjo per dvidešimt rūšių vandens lelijų.

„Bet ne visos šios rūšys prigijo. Ir nieko keista: juk lelija - kaip žmogus, negali pritapti visur“, - įsitikinęs pašnekovas.

Savo ūkį J.Jasionis vadina rojumi, nes jonaviškiui čia atrodo viskas beveik tobula.

Paprašytas prisiminti ūkininkavimo pradžią, pašnekovas nusijuokė - kai visi santaupas dėjo į bankus, jis pinigus išmetė į balą.

„Tai - tiesa. Juk buvo laikas, kai žmonės, norėdami praturtėti, santaupas nešė į bankus ir tikėjosi po metų, mėnesio ar savaitės tapti turtingi.

Man turtų niekada nereikėjo. Be to, pinigų daug neturėjau. Todėl tikrąja to žodžio prasme juos išmečiau į balą“, - šypsojosi J.Jasionis.

Tačiau investicijos jam grįžo su kaupu. Nors ūkininkas sako nesantis turtingas, o visą pelną investuojantis į gėles, jam didžiulį džiaugsmą suteikia tai, kad žmonės jo gėles pamėgo.

„Tai, ką aš turiu, yra didelis turtas. Gėlės, gamta, mano išaugintas lelijas mėgstantys žmonės. Gal tai ir nieko keista? Juk viską darau su meile ir man sekasi.

Nors man gražios visos gėlės, vandens lelijomis žaviuosi labiausiai. Tai - mano augalai. Kažkada bandžiau veisti rožes, tačiau nesisekė. Manau, kiekvienas žmogus turi atrasti savo gėlę“, - samprotavo pašnekovas.

Ką reiškia plėtoti mėgstamą veiklą, puikiai žino ir 47 metų jonaviškis Arvydas Balčiūnas.

Nors pinigai, gaunami iš ūkio, nėra paskutinėje vietoje, ūkininko, regis, niekas nepriverstų užsiimti tuo, kas jo netraukia. Pavyzdžiui, auginti runkelių.

„Darbas turi teikti malonumą“, - įsitikinęs A.Balčiūnas.

Jonavos rajone, Batėgaloje, ūkininkaujantis vyras augina elnius, stumbrus, šernus, povus ir karvelius.

Verslininkas ateityje planuoja siūlyti ir kaimo turizmo paslaugas. Netoli vietos, kurioje vaikštinėja šernai, jau iškastas vandens telkinys, užveista žuvų. Jo viduryje pradėtos nedidelio viešbučio statybos.

Gyvūnų auginimu ir veisimu jonaviškis užsiima jau aštuonerius metus.

„Pradžioje čia buvo tik keturi šernai. Kartą Kauno zoologijos sodo darbuotojai manęs paprašė šiuos gyvūnus laikinai pagloboti, bet vėliau jų neatsiėmė“, - apie tai, kaip jo valdose atsirado laukinių gyvūnų, pasakojo pašnekovas.

Vėliau vyrui kilo minčių, kad šernų reikėtų įsigyti daugiau. Galvoje sukosi, kad iš to galėtų turėti naudos. Be to, augindamas šernus ūkininkas pradėjo domėtis ir kitais gyvūnais.

„Vieną kartą važiuodamas Kauno rajone pamačiau aptvare vaikštinėjančius elnius. Kokie gražūs - tokia mintis pirmiausia šovė į galvą. Užsukau pas ūkio šeimininką pasikalbėti. Netrukus ir pats įsigijau kelis elnius“, - pasakojo jonaviškis.

Šiuo metu ūkininkas jau turi per 30 elnių. Juos jis augina komercinei medžioklei, taip pat pardavinėja.

Tačiau tuo viskas nesibaigė. Prieš kelerius metus A.Balčiūnas iš Kauno zoologijos sodo nusipirko tris stumbrus.

Juos vyras įkurdino viename aptvare su elniais. Tiesa, kol kas stumbrai jokio pelno neduoda, nors ne kartą ūkininkas sulaukė prašymų juos parduoti.

„Tikrai neparduosiu. Nenoriu. Man gražu, kai stumbrai čia ganosi. Būna, žmonės atvažiuoja prie aptvaro tarsi į zoologijos sodą. Apžiūri, fotografuojasi.

Ketinu stumbrus veisti, o tada gal ir parduosiu. Dar žiūrėsiu, kaip bus. Stumbrai - nykstantys gyvūnai, todėl jie auginami ne medžioklei. Juos reikia saugoti“, - įsitikinęs ūkininkas, kuriam būtų gaila atsisveikinti su šiais stambiais žolėdžiais.

Vienas suaugęs stumbras kainuoja apie 14 tūkstančių litų. Kiek kainuotų stumbro jauniklis, A.Balčiūnas dar nežino - kol kas jų kainomis vyras nesidomėjo.

Stumbrai ir elniai ganosi devynių hektarų aptvare. Čia iškasta kūdra, stumbrams suręsta medinė pastogė.

Tuo tarpu šernai apgyvendinti atskirai - keli kilometrai nuo stumbrų ir elnių aptvaro esančioje maždaug 12 hektarų teritorijoje. Čia yra per 80 šernų. Jie puikiai atskiria, kada prie jų aptvaro artinasi svetimi žmonės, o kada - šeimininkai.

„Kai žmona ateina jų pašerti, šernai patys atbėga“, - juokėsi ūkininkas.

Šernus A.Balčiūnas irgi augina komercinei medžioklei. Taip pat juos parduoda.

Savo ūkį vyras prižiūri kartu su sutuoktine. Jokių pašalinių darbininkų savo mažajam zoologijos sodui prižiūrėti ūkininkas nesamdo.

„Tai nesunku. Per dieną stumbrai ir elniai suėda apie 100 kg įvairių grūdų koncentrato, o šernams jo reikia apie 150 kg perdien“, - aiškino A.Balčiūnas.

Grūdų koncentrato, vitaminų, maisto papildų, užsakytų iš anksto, į Batėgalą atgabena jais prekiaujanti įmonė.