Vokietis gimtinę atrado Lietuvoje

„Vokietijoje esu svetimas tarp savų, o Lietuvoje - savas tarp svetimų“.

Taip lakoniškai savo savijautą apibūdina daugiau kaip 60 metų Biržų rajone, Būginių kaime, gyvenantis 73 metų vokietis Lotharas Manfredas Wegneris.

Karaliaučiuje gimusio, daugiau nei tris dešimtmečius Būginių girininkijai vadovavusio vyro gyvenimo istorija - verta rašytojo plunksnos.

Antrojo pasaulinio karo išdraskyta šeima, skurdas, smurtas, badas, pažeminimas, nuolatinis pavojus gyvybei - tokia žiauri likimo našta krito ant paauglio pečių.

Karo baisybių išvytas iš gimtųjų namų jis, būdamas vos 12 metų, kartu su jaunesne seserimi atklydo į Biržų rajoną. Čia bevaikių ūkininkų šeimoje bado išsekinti vaikai rado tai, ką iš jų atėmė karas - saugumą, šilumą, ir, kaip vėliau paaiškėjo, visam gyvenimui įleido šaknis.

Į Biržų kaimą pervargę ir išsekę iš bado 12 metų berniukas ir jo 9 metų sesutė Ingrida atklydo karui jau pasibaigus, 1947-ųjų rudenį.

Prieš tai jie buvo sukorę šimtus kilometrų - elgetaudami, dirbdami padienius darbus pas ūkininkus vien tam, kad gautų maisto trupinį ir gurkšnį vandens.

Iš rusų užimto Vokietijai priklausiusio Karaliaučiaus vaikai pabėgo gelbėdamiesi nuo bado. Šeima apie į vokiečių karinį statybų dalinį paimtą tėvą ir vyresnįjį brolį 16 metų Horstą neturėjo jokių žinių, o motina mirė nuo išsekimo.

Biržų rajone prisiglaudę pas vieną žemdirbių šeimą, vaikai kurį laiką dirbo pas juos. Po kurio laiko pas save gyventi juos pasiėmė netoliese gyvenę vaikų nesusilaukę ūkininkų giminaičiai - Feliksas ir Brigita Petrauskai.

Jie mažiesiems atklydėliams tapo antraisiais tėvais. Geradarių šeimoje vaikai gyveno iki pilnametystės.

Petrauskai turėjo 18 hektarų žemės, todėl vaikai turėjo išmokti visus ūkio darbus. Tačiau iš karo pragaro ištrūkusių vaikų tai visai negąsdino, nes jie buvo sotūs ir aprengti.

Netrukus globėjai Lotharą ir Ingridą išleido mokytis į Biržų mokyklą.

Prieš tai vaikai turėjo pereiti medicininę komisiją. Nors jie tiksliai žinojo savo amžių, tačiau komisijos nariai nepatikėjo ir juos abu pajaunino dvejais metais.

Be to, vaikams buvo sulietuvintos pavardės - berniukas tapo Liudviku Vignu, mergaitė - Vignaite, tik Ingridos vardas paliktas.

Dėl lietuvių kalbos broliui ir sesei nekilo problemų, nes klajodami per žmones buvo jos neblogai pramokę.

L.M.Wegneris juokdamasis sakė, kad vėliau, studijuodamas Vilniuje miškininkystės technikume, kurso draugams netgi rašydavo rašto darbus, nes lietuvių kalbą mokėjo labai gerai.

L.M.Wegneris gimė Rytprūsiuose, Karaliaučiuje, dabartiniame Kaliningrade. Tėvas dirbo statybos techniku, motina namuose rūpinosi trimis vaikais.

Ramus pakankamai pasiturinčios šeimos, kaip ir kitų Karaliaučiaus gyventojų, gyvenimas apsivertė prasidėjus karui.

1941 metais tėvas buvo mobilizuotas į sukarintą organizaciją, kuri statė įvairius karinius objektus. Motinai teko įsidarbinti siuvykloje, kurioje siuvo karines uniformas.

Tačiau didžiausias košmaras prasidėjo 1944 metais.

Sovietinei armijai artėjant prie Karaliaučiaus suaktyvėjo karinės atakos. Beveik kasnakt tekdavo bėgti į slėptuves. Iki tol karo beveik nepaliestas miestas pamažu virto griuvėsių krūva.

1944 metų žiemą, per Kalėdas, iš mobilizacijos trumpam grįžo tėvas. Tai buvo paskutinis kartas, kai visa šeima buvo kartu.

Netrukus vos 16 metų sulaukęs brolis Horstas buvo paimtas į priešlėktuvinę apsaugą. Po Naujųjų metų frontas priartėjo prie Karaliaučiaus, ir miestas buvo atkirstas nuo likusios Vokietijos dalies.

Dalis gyventojų dar bandė evakuotis laivais į Vakarus, tačiau juos skandino rusų aviacija. 1945 metų balandį Karaliaučių miestą užėmė rusų armija.

L.M.Wegneris prisimena, kad vieną naktį gyventojai buvo suvaryti į kažkokio dvaro didžiulę daržinę.

Tuo metu mieste buvo likę apie 100 tūkstančių žmonių, daugiausia moterų, senelių ir vaikų.

„Tos nakties košmaro neįmanoma apsakyti. Rusų kareiviai klykiančius vaikus atplėšinėjo nuo motinų. Moteris ir merginas azijietiškų bruožų sovietų armijos kareiviai prievartavo tiesiog visų akyse“, - klaikiausias savo gyvenimo akimirkas pasakojo Būginių kaimo gyventojas.

Po siaubo nakties gyventojams buvo leista grįžti į savo namus. Tačiau juos žmonės rado visiškai nuniokotus - baldai buvo sulaužyti, langai išdaužyti, netgi pagalvės buvo supjaustytos, patalynė pavogta.

Karo šmėkla Karaliaučių vis stipriau spaudė savo glėbyje - mieste nebuvo elektros, kanalizacijos, vandens, maisto.

Išsekę nuo bado žmonės masiškai pradėjo sirgti vidurių šiltine ir kitomis ligomis. Išsekę jie mirdavo tiesiog gatvėse.

„Būdavo, eini gatve ir matai, kaip krenta žmogus. Po kokio šimto metrų vėl randi negyvėlį. Mirusiuosius laidodavo bendruose kapuose. Kasdavo ilgus griovus ir gatvėse surinktus lavonus versdavo vienus ant kitų“, - patirtą siaubą prisiminė pašnekovas.

Karo baisumų iškankinti žmonės puolė į neviltį, prasidėjo masinės savižudybės. Žmonės kardavosi, šokdavo nuo tilto į upę. Nusiskandinti dažnai pasiryždavo rusų kareivių išprievartautos moterys ir mergaitės.

Jis sakė ir pats vos išvengęs mirties. 1946 metais susirgo vidurių šiltine, ir mama pardavė paskutinius vertingus daiktus, kad sūnų paguldytų į ligoninę. Nors liga buvo labai sunki, tačiau berniukui buvo lemta išgyventi.

Iš miesto veterinarijos ligoninės kas rytą išnešdavo ir išmesdavo po kelis nugaišusius arklius, o jų jau laukdavo minia žmonių. Jie prie gaišenų puldavo kaip hienos, stumdydami vieni kitus.

Išbadėję žmonės maistui pradėjo gaudyti netgi žiurkes.

Wegnerių šeimos pagrindinis maistas buvo dilgėlių sriuba. Kadangi jie gyveno prie prekių geležinkelio stoties, vaikas su draugais pro siaurus vagonų langus lįsdavo vogti grūdų.

Juos sumalusi kavamale motina virdavo skystą putrą - tai buvo didžiausia puota.

Mirti iš bado, anot pašnekovo, buvo daug baisiau nei žūti nuo kulkos. Vagonus su grūdais saugoję sargybiniai pamatę mažuosius vagilius nušaudavo.

Tačiau būdavo ir tokių kareivių, kurie gailėdami išbadėjusių vaikų leisdavo jiems įlįsti į vagoną. Vėliau ženklais pranešdavo, kada galima išlįsti ir saugiau su grobiu pasprukti.

Vaikai taip pat rausdavosi po namų griuvėsius, tikėdamiesi aptikti maisto likučių.

Itin retais atvejais pasisekdavo atrasti uogienės, cukraus, miltų, kruopų. Tačiau netrukus griuvėsiai jau buvo žmonių kelis kartus perrausti, o kas nuo jų liko - suėdė žiurkės.

1947 metų žiemą šeimai užėjo visiškas badas - šeima maitinosi tik iš kareivinių virtuvių išmestomis sušalusiomis bulvių lupenomis ar kopūstais. Motina taip pasiligojo, kad beveik nebepasikėlė iš lovos.

L.M.Wegneris sakė vėliau skaitęs statistiką, kad 30 tūkstančių Karaliaučiaus gyventojų buvo evakuota į Vokietijos gilumą. Karui baigiantis mieste buvo likę apie 100 tūkst. žmonių.

„Vadinasi, 70 tūkstančių mirė klaikiausia mirtimi“, - darė išvadą pašnekovas.

1946 metų pabaigoje Karaliaučiaus gyventojai pradėjo bėgti į Lietuvą ir ten į maistą mainyti išsaugotus vertingesnius daiktus.

L.M.Wegneris, lydimas dviejų jaunų kaimynių, tada pirmą kartą atsidūrė Lietuvoje. Kažkur Vilkaviškio apylinkėse jis prašinėjo išmaldos, nes nebeturėjo nieko, ką būtų galima išmainyti į maistą.

Vaiko suelgetautas maistas šeimai buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo bado.

Tačiau 1947 metais gegužės mėnesį visiškai išsekusi mirė mama. Ją, įvynioję į drobulę, palaidojo bendrame kape su tūkstančiais kitų bado aukų.

Dabar toje masinėje laidojimo vietoje yra įrengtas pramogų parkas.

Likę kaip stovi du mažamečiai vaikai, patarti kaimynių, vėl iškeliavo į Lietuvą prasimanyti maisto. Tačiau juo tekdavo dalintis su kaimynais, tad atsargos greitai išsekdavo.

Vieną dieną abu - brolis ir sesuo iš namų iškeliavo ir daugiau nebesugrįžo.

Atklydę į Biržų kraštą, mažieji bėgliai čia įsitvirtino visam laikui.

L.M.Wegneris baigęs mokyklą pasirinko miškininkystės studijas.

Vyro teigimu, tokį jo pasirinkimą lėmė tai, kad jis visada mėgo gamtą. Be to, miškininkystė buvo ta sritis, kurioje buvo mažiausiai politikos.

Šeimą jis sukūrė taip pat su tremtinės dalią patyrusia biržiete Olga Donata. Ji, dar maža, kartu su šeima buvo ištremta į Sibirą.

Sesers Ingridos išrinktuoju taip pat tapo lietuvis.

Abi šeimos užaugino po du sūnūs. Vienas sesers vaikas gyvena Biržuose, kitas - Švedijoje. Abu pašnekovo sūnūs jau penkiolika metų gyvena Vokietijoje.

Susikūręs ramų gyvenimą Lietuvoje L.M.Wegneris negalėjo nurimti nežinodamas per karą dingusio tėvo ir vyresniojo brolio likimo.

Jų bandė ieškoti per Raudonojo Kryžiaus organizaciją, tačiau pastangos buvo bevaisės.

Kartą skaitydamas vieną Vokietijos Demokratinės Respublikos laikraštį, vyras pastebėjo, kad jo redaktoriaus pavardė tokia pat kaip jo. Jis parašė laišką, norėdamas sužinoti, ar jų kartais nesieja giminystė.

Iš redaktoriaus atėjo atsakymas, kad žmonių su tokia pavarde vien Berlyne yra keli šimtai. Tačiau jį sudomino Lietuvoje gyvenančio tautiečio istorija ir jis paprašė papasakoti smulkiau.

1966 metais biržietis iš Vokietijos gavo laišką su savo tėvo ir brolio adresu. Juos laikraščio redaktorius surado per Raudonojo Kryžiaus organizaciją.

Po metų tėvas ir vyresnysis brolis atvyko į Lietuvą. Šeima susitiko nesimačiusi daugiau nei 20 metų.

Susitikimą palengvino tai, kad tėvas ir brolis gyveno Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, su kuria Tarybų Sąjunga palaikė draugiškus santykius.

Susitikę artimieji pagaliau išsiaiškino viską, kas buvo jiems nutikę.

Tėvas po karo buvo grįžęs į Karaliaučių ir sužinojo, jog jo žmona mirusi, o vaikai iškeliavo į Lietuvą.

Vyriausiasis tuo metu vokiečių priešlėktuvinėje gynyboje tarnaujantis sūnus buvo patekęs į rusų sąjungininkų anglų nelaisvę.

Tačiau anglai, išvydę jauną berniūkštį, nukirpo iki kelių kariškas kelnes ir liepė keliauti į namus pas mamą - vaiko jie negalėjo laikyti karo belaisviu.

Tėvas po karo įsikūrė Meklenburge, o brolis su šeima - netoli Leipcigo.

Vienas kitą suradę per Raudonąjį Kryžių, jie taip pat bandė ieškoti Lotharo ir Ingridos. Tačiau kadangi buvo pakeistos jų pavardės, rasti nepavyko.

Suradęs artimuosius Būginių girininkas nutarė susigrąžinti savo tikrąją pavardę.

Jis ne kartą rašė prašymus tuometinei Aukščiausiajai Tarybai ir jos pirmininkui Justui Paleckiui.

„Nors labai mylėjau ir gerbiau savo globėjus, tačiau tikrosios šaknys vis tiek yra labai brangios“, - savo apsisprendimą aiškino buvęs girininkas.

Berlyno archyve atradus jo gimimo metrikus, L.Vignui buvo leista susigrąžinti iki 1948 metų turėtą pavardę. Naujuose dokumentuose buvo įrašyta ir tikroji jo gimimo data.

Pavardes pasikeitė ir žmona bei sūnūs.

Sūnūs sulaukę šešiolikos metų pageidavo, jog pasuose būtų įrašyta vokiečių tautybė.

Dar nežinodamas savo tėvo ir brolio likimo, L.M.Wegneris su žmona 1959 metais apsilankė gimtajame Karaliaučiuje, jau tapusiame Kaliningradu.

Nors po karo buvo praėję keturiolika metų, tačiau visur tebuvo griuvėsiai.

Vėliau dar kartą, bet jau slaptai, jie į šį miestą nuvyko su Lietuvoje viešėjusiu broliu ir jo šeima, nors užsieniečiams buvo uždrausta išvažiuoti iš Biržų rajono.

Kaliningrade Būginių kaimo gyventojas dar lankėsi kelis kartus ir kiekvienąkart grįždavo su vis slogesniu jausmu.

„Kažkada Karaliaučių vadino Šiaurės Venecija. Jis garsėjo savo istorija, kultūros paminklais. Dabar ten standartiniai sovietiniai namai ir šiukšlynai. Kiemuose želia žmogaus ūgio piktžolės“, - baisėjosi pašnekovas.

Tačiau naujai susirastai šeimai nebuvo lemta ilgai bendrauti. 1978-aisiais mirė tėvas, po 10 metų Anapilin iškeliavo ir brolis. Sesuo Ingrida mirė prieš gerą dešimtmetį.

Prieš porą metų būginiškis palaidojo ir savo žmoną. Nors onkologine liga susirgusi Olga buvo išvežta gydyti ir į Vokietiją, tačiau jos išgelbėti nepavyko. Moteris palaidota Rinkuškių kaimo kapinėse. Čia atgulti amžinojo poilsio ketina ir našlys.

Abu L.M.Wegnerio sūnūs, turintys Vokietijos pilietybę, jau penkiolika metų gyvena tėvo gimtojoje šalyje. Vokietijoje nuolat lankosi ir jis.

Nepaisant garbaus amžiaus, vyriškio sodyba Būginių kaime tiesiog tviska idealia, galima sakyti, vokiška tvarka.

Pašnekovas pripažino, jog jo tauta iš tikrųjų yra tvarkinga, tačiau, kaip jau būna gyvenime, yra ir išimčių.

„Kiekvienoje tautoje yra ir gerų, ir blogų žmonių. Todėl negalima absoliutinti“, -įsitikinęs pašnekovas.

Tiek metų pragyvenęs Lietuvoje L.M.Wegneris sakė, jog labiausiai jam nepatinka vienintelis lietuvių bruožas - besaikis pavydas.

Šiai blogybei, jo nuomone, didelę įtaką turėjo ir sovietmetis.

L.M.Wegnerio ir kitų jo likimo tautiečių gyvenimo istorijos aprašytos dviejose knygose - „Vilko vaikai“ ir „Sugriautų namų vaikai“.

Manoma, kad karo metais iš Vokietijos į Lietuvą nuo bado pabėgusių vaikų buvo daugiau nei tūkstantis.

Daugiausia jų apsistojo Vilkaviškio, Jurbarko, Klaipėdos rajonuose.