Bitininkas J.Bal­že­kas: „Iš bi­čių mo­kiau­si kan­try­bės”

Ne bim­bi­nė­ja iš kam­po į kam­pą, o ga­no sa­vo ra­tuo­tas ave­les – aš­tuo­nias­de­šimt bi­čių šei­mų. Vi­sas jo gy­ve­ni­mas ir dar­bas bu­vo pa­švęs­tas bi­tėms. Kaip ir da­bar. Ki­tą­met Jo­nas ke­ti­na švęs­ti ir pa­mi­nė­ti sa­vo bi­ti­nin­ka­vi­mo... sep­ty­nias­de­šimt­me­tį.

„Esu lai­min­gas žmo­gus“, – tar­si ne­ju­čio­mis pra­si­ta­rė J. Bal­že­kas, ap­ro­dy­da­mas sa­vo ūkį. Gy­ve­na­ma­sis na­mas, ku­rio sie­nos me­na vai­kys­tę, jau­nys­tę, bran­dą. Pa­lan­gė­je žy­din­tys rau­do­ni jur­gi­nai – to­kie pa­tys, ko­kius au­gi­no ma­ma. To­lyn, pie­vų link nu­klys­tan­tis ta­kas, se­nos obe­lys, ap­li­pu­sios rau­don­šo­niais ru­de­ni­niais obuo­liais. So­de vie­nas ša­lia ki­to pri­glu­dę avi­liai. Ta­kas at­si­re­mia į dar vie­ną, jau šiuo­lai­ki­nį me­di­nį na­mą.

Tai jau­niau­sio­jo sū­naus Re­mi­gi­jaus val­dos. To pa­ties gar­saus tre­ne­rio, ku­ris tre­ni­ruo­ja ky­lan­čią te­ni­so žvaigž­dę Ri­čar­dą Be­ran­kį. Sta­tė pir­te­lę, o at­si­ra­do na­mas. Da­bar ja­me daž­ną va­sa­rą gy­ve­na iš Ame­ri­kos at­va­žiuo­jan­ti duk­ra Jo­li­ta.

Grįž­dami nuo ga­lu­lau­kės už­su­ka­me į be­ne svar­biau­sias Jo­no val­das – bi­čių pro­duk­tų ce­chą. Ki­taip ne­pa­va­din­si at­ski­ro pa­sta­to, kur akį trau­kia ide­a­li tvar­ka. Vie­no­je pa­tal­po­je su­kaup­ta vis­kas, ko rei­kia vaš­ko ga­my­bai. Pa­ti svar­biau­sia vie­ta ten, kur su­ka­mas me­dus. Ta­me kam­ba­ry­je burz­gia di­de­lė ma­ši­na, sto­vi įkai­tu­si pa­gal­bi­nin­kė, at­va­žiuo­jan­ti tal­kon iš Dot­nu­vos. Pa­tal­po­je karš­ta, dūz­gia dau­gy­bė bi­čių ir kve­pia me­du­mi.

Dar du Jo­no sū­nūs dvy­niai Jo­nas ir Va­len­ti­nas gy­ve­na ir dir­ba Dot­nu­vo­je, Lie­tu­vos žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­te. Jo­nas jau­nes­ny­sis pa­si­rin­ko tė­vu­ko ke­lią ir pra­tę­sė jo dar­bus ins­ti­tu­te. Tė­vas vis daž­niau už­si­me­na, kad sa­vo bi­ty­ną per­duos sū­nui Jo­nui. Tie­sa, da­bar jau ga­lė­tų tiek ne­pluš­ti, bet nie­kaip sa­vo va­džių dar ne­no­ri per­leis­ti.

Apie sa­vo lai­mes vy­riau­sia­sis Jo­nas už­si­mi­nė ne šiaip sau. Jis pa­ti­ki­no, kad di­de­lė lai­mė – iš­sau­go­ti tė­vų na­mai. „Šia­me kai­me ne­daug be­li­ko ma­no am­ži­nin­kų. Iš­gy­ve­nom ka­rą, po­ka­rį, vi­są su­dė­tin­gą is­to­ri­nį vir­smą. Ma­no kar­ta ne­tu­rė­jo di­de­lio pa­si­rin­ki­mo. Ar­ba miš­kas, ar­ba ka­riuo­me­nė, ar­ba Si­bi­ras. Man pa­vy­ko to iš­veng­ti. To­dėl ir sa­kau, kad esu lai­min­gas žmo­gus. Ma­ma iš­lei­do ma­ne į moks­lus, stu­di­ja­vau Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je ag­ro­no­mi­ją. Iš mū­sų kai­mo pen­kie­se iš­va­žia­vo­me mo­ky­tis. O kai­mas gy­ve­no sa­vo su­dė­tin­gą gy­ve­ni­mą“, – lei­do­si pri­si­mi­ni­mų ta­kais Jo­nas.

Jo­no ma­ma be­ne pir­mo­ji pa­si­ra­šė pra­šy­mą sto­ti į ko­lū­kį. Pa­si­rin­ki­mas bu­vo aiš­kus: agi­ta­to­riai pa­sa­kė – ne­sto­si­te, vai­kai bus iš­mes­ti iš aka­de­mi­jos. Ko­lū­kie­čiais ta­po vi­sos šei­mos, ku­rių vai­kai stu­di­ja­vo Kau­ne.

Anks­ti, vie­nuo­li­kos me­tų, ne­te­kęs tė­ve­lio Jo­nas iš­mo­ko ar­ti ir sė­ti, dirb­ti vi­sus ūkio dar­bus. Jo se­ne­lis, ma­mos tė­tis, nuo se­no bu­vo gar­sus bi­ti­nin­kas. Gy­ve­no ne­to­li, prie Že­mait­kie­mio, lai­kė apie 20 avi­lių. Bi­ti­nin­ka­vo dar se­no­viš­kai, bi­tes lai­kė kel­mi­niuo­se avi­liuo­se. Sa­vo pas­ku­ti­nį kel­mą su bi­tė­mis se­ne­lis ati­da­vė vai­kai­čiui, kai šiam su­ėjo 14 me­tų. 1939-uo­sius Jo­nas lai­ko sa­vo bi­ti­nin­ka­vi­mo pra­džia.

„Ta­da ir at­si­da­viau bi­ti­nin­kys­tei. Par­si­ve­žiau avi­lį ru­de­niop. Rei­kė­jo tas bi­tes man per­va­ry­ti į rė­mi­nį avi­lį. Kaip? Iš vie­no ap­si­švie­tu­sio ag­ro­no­mo, ku­ris tu­rė­jo di­de­lę bib­lio­te­ką, pa­si­sko­li­nau gar­saus bi­ti­nin­kys­tės tė­vo, pro­fe­so­riaus Jo­no Kriš­čiū­no kny­gą apie bi­tes. Gal 20 kar­tų per­skai­čiau, kaip kel­mi­nes bi­tes per­va­ry­ti į rė­mi­nį avi­lį.

Skai­tant lyg ir aiš­ku. Per vi­du­rį pa­tie­siau li­ni­nį rank­šluostį ir pu­čiu bi­tes, kad jos per tą rank­šluostį ei­tų į avi­lį. Ma­tyt, pū­čiau per smar­kiai, kad jos ki­to­je pu­sė­je su­si­spie­tė, o rank­šluosčiu ne­ina, nors tu ką. Su­gė­lė ma­ne at­sa­kan­čiai. Var­gau vi­są die­ną, bet sa­vo pa­sie­kiau – ap­gy­ven­di­nau pir­mą­sias sa­vo bi­tes rė­mi­nia­me avi­ly­je“, – pa­sa­ko­jo Jo­nas.

Da­bar pa­na­šų dar­bą rei­ka­lui esant at­lie­ka per de­šimt mi­nu­čių. Kai J. Bal­že­kas pra­dė­jo dirb­ti Dot­nu­vos ins­ti­tu­te, ap­va­žia­vo ko­ne vi­sus se­niau­sius Lie­tu­vos bi­ti­nin­kus. Mo­kė­si iš jų pa­tir­ties ir to, kas kny­go­se ne­su­ra­šy­ta.

Vie­nas pir­mų­jų pir­mo­sios po­ka­rio ag­ro­no­mų lai­dos Jo­nas ap­si­gy­nė kan­di­da­ti­nę di­ser­ta­ci­ją. Pa­skelb­tas tris­de­šim­tūks­tan­ti­nin­kų va­jus ne­ap­len­kė ir Jo­no. Taip jis at­si­dū­rė Laz­di­jų ra­jo­no ko­lū­ky­je. Va­do­va­vo der­liaus nu­ė­mi­mui. Dir­bo ge­rai, tad tuoj ir pa­siū­ly­mo su­lau­kė – va­do­vau­ti ko­lū­kiui. Bet Jo­nui rū­pė­jo bi­tės.

Tre­jus me­tus pa­dir­bė­jęs Rad­vi­liš­kio ban­dy­mų sto­ty­je, jis pa­ra­šė laiš­ką į Dot­nu­vą ir pa­siū­lė ten įkur­ti bi­ti­nin­kys­tės pa­da­li­nį. Jo di­de­liam nu­ste­bi­mui, pa­siū­ly­mui bu­vo pri­tar­ta. 40 me­tų dir­bo ins­ti­tu­te. Ir moks­las, ir prak­ti­ka čia vei­kė ran­ka ran­kon. Ap­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ir vis plė­tė sa­vo bi­čių ūkį. Jo su­ma­ny­mus vi­sa­da pa­lai­kė švie­siau­sios at­min­ties aka­de­mi­kas An­ta­nas Būd­vy­tis.

Jo­nas pri­si­pa­ži­no, kad darbš­tus bu­vo ir bi­čių dar ne­pa­ži­nęs. „Jei ne­bū­čiau daug dir­bęs, tai ir moks­lų ne­bū­čiau bai­gęs ir di­ser­ta­ci­jų gy­nęs. Iš bi­čių iš­mo­kau kan­try­bės. Pir­mą­kart prie jų pri­ėjus ty­ko ne­ma­lo­nė. Bi­tės ge­lia. Ant­rą­kart nu­ė­jus ge­lia ma­žiau, o po to ar­ba ne­ge­lia, ar­ba pats ap­si­pran­ti, kad to net ne­pa­ste­bi. Tie­są sa­kant, bi­čių ge­luo­nis gy­do. Aš per žie­mą pa­si­ilgs­tu jų gė­li­mo, lau­kiu vis pa­va­sa­rio. Ta­da at­si­gau­nu. Pa­ga­liau ir moks­lo nu­sta­ty­ta, kad bi­čių ge­luo­nis yra pir­mie­ji vais­tai gy­dant są­na­rių li­gas, ar­tri­tą, ra­di­ku­li­tą“, – už­ta­rė ra­tuo­tas darbš­tuo­les moks­li­nin­kas.

Per va­sa­rą J. Bal­že­kas kiek­vie­ną­kart iš­gy­ve­na me­du­ne­šio ste­buk­lą. Pa­klaus­tas, koks me­dus yra ge­riau­sias ir gar­džiau­sias, bi­ti­nin­kas pa­po­ri­no, kad žo­ly­nai ir gė­ly­nai nė­ra svar­biau­sias me­daus ko­ky­bės fak­to­rius. Bi­tės ren­ka me­dų ir iš gė­lių, ir iš vir­žių, gri­kių, pie­nių, do­bi­lų. „Ma­no me­dus iš­lai­kė sme­to­niš­ko me­daus sko­nį. Ga­mi­nu jį, kaip ga­mi­no ma­no die­du­kas. Va­ka­rų tech­no­lo­gi­jos ga­di­na me­dų. Jį šil­do, fil­truo­ja, dar ki­taip ap­do­ro­ja, ir, žiū­rėk, ta­me me­du­je me­daus ne­be­lie­ka. Ame­ri­ko­je kles­ti me­daus pra­mo­nė. Ten, kur vis­kas tar­nau­ja di­džia­jam biz­niui, ko­ky­bės ne­lauk“, – pa­sa­ko­jo apie me­daus ga­my­bos sub­ti­ly­bes bi­ti­nin­kas iš pa­šau­ki­mo.

J. Bal­že­kas ne tik bi­ti­nin­kau­ja. Jis daž­nai pri­sė­da prie ra­šo­mo­jo sta­lo ir to­liau tę­sia sa­vo moks­li­nius ty­ri­mus. Kiek­vie­na 70 bi­čių šei­mų ap­ra­šy­ta at­ski­ra­me są­siu­vi­ny­je. Moks­li­nin­kas kau­pia duo­me­nis, kaip ko­vo­ti su bi­čių li­go­mis.

Prie­šais sū­naus Re­mi­gi­jaus pa­sta­ty­tą na­mą aukš­tai į dan­gų stie­bia­si ąžuo­li­nis šei­mos me­dis. Su­ma­nė Jo­nas jį pa­sta­ty­ti sa­va­me kie­me, kad vai­kams ir vai­kai­čiams pri­min­tų, kas bu­vo jų pro­tė­viai. Jis ži­no­jo, koks tas kop­lyt­stul­pis tu­rė­tų bū­ti. Mat iš vai­kys­tės pri­si­me­na Sme­to­nos lai­kais prie Nuo­te­kos upe­lio sto­vė­ju­sį kop­lyt­stul­pį, iš ąžuo­lo iš­drož­tą rai­ty­tu lie­me­niu. Su­de­rė­jo su me­džio dro­žė­ju, tas ir pa­da­rė.

Tie­sa, pra­džio­je už­si­pra­šė ma­žiau, o kai rei­kė­jo at­si­im­ti, pa­pra­šė ge­ro­kai dau­giau. Jo­nas gi vi­sai gi­mi­nei jau bu­vo pa­sa­kęs, kad da­ro to­kį šei­mos me­dį, ir iš vi­sų su­rin­ko pi­ni­gus. Pri­trū­ko bent 300 do­le­rių. Meist­ras sku­bi­no, o ta­da to­kių pi­ni­gų Jo­nas ne­tu­rė­jo. Tad tas pa­min­klas ir nu­plau­kė ki­tur. Šį iš­dro­žė ki­tas meist­ras, ne­to­li­mas kai­my­nas Ri­mas Zin­ke­vi­čius – aka­de­mi­ko Juo­zo Zin­ke­vi­čiaus sū­nė­nas. Aka­de­mi­kas – ir­gi iš to pa­ties Nuo­te­kų kai­mo.

Ant kop­lyt­stul­pio su­ra­šy­tas gi­mi­nės me­dis, ku­rį pra­de­da An­ta­nas ir Da­ra­ta Bal­že­kai. Su­ra­šy­ti ir sep­ty­ni jų vai­kai. Tarp jų ir anks­ti mi­ręs Jo­no tė­ve­lis An­ta­nas. Jo­nas pa­lai­ko ry­šius su vi­sa gi­mi­ne, tė­ve­lio bro­lių ir se­se­rų vai­kais. Su­si­ra­ši­nė­ja su Pau­liaus, įkū­ru­sio kul­tū­ros mu­zie­jų Či­ka­go­je, sū­nu­mi. Bu­vo nu­vy­kęs į Ame­ri­ką, kur ap­lan­kė sa­vo ar­ti­muo­sius.

Per 70 bi­ti­nin­ka­vi­mo me­tų J. Bal­že­kas sa­ko, kad bi­čių gy­ve­ni­mą per­pra­to ge­riau ne­gu žmo­nių. Keis­ti jam at­ro­dė kai ku­rie val­džių spren­di­mai ir anuo­met, kai dar­ba­vo­si moks­lo sfe­ro­je, ir da­bar, kai gy­ve­ni­mą ste­bi iš sa­vo gim­to­jo kie­mo. „Juo­kin­ga, kai mes pra­dė­jo­me die­vin­ti vis­ką, kas tik at­ei­na iš Va­ka­rų. Ne vis­kas ten me­du­mi tep­ta. Bi­ti­nin­kys­tės moks­las Va­ka­ruo­se ati­trū­kęs nuo ga­my­bos. Ra­šo moks­li­nius re­fe­ra­tus, to­li­mus nuo prak­ti­kos ir net ne­pri­tai­ko­mus. Dau­ge­liui fir­mų me­dus tė­ra pa­pras­čiau­sias biz­nis, to­dėl ne­žiū­ri­ma ko­ky­bės. Mes ga­li­me di­džiuo­tis iš­sau­go­ję bi­ti­nin­ka­vi­mo tra­di­ci­jas“, – sa­kė pa­ty­ręs bi­čiu­lis.

Jo ma­ny­mu, val­džia pa­da­rė klai­dą ir moks­lo ins­ti­tu­tus pri­sky­ru­si Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jai. Jie pui­kiau­siai ga­lė­jo vers­tis ir sa­va­ran­kiš­kai. Pa­sak Jo­no, ap­mau­du, kad bu­vo suž­lug­dy­tos ban­dy­mų sto­tys ir ne­be­li­ko prak­ti­nio ry­šio tarp moks­lo ir ga­my­bos. Ar tik­rai to ne­be­rei­kia?

„Da­bar vals­ty­bę val­do ma­no kar­tos iš­au­gin­ti sū­nūs ir duk­ros. Gal pa­si­ro­dy­siu esan­tis se­nas bam­bek­lis, bet jie vals­ty­bę val­do blo­gai. „Nu­val­dė“, pa­sa­ky­siu. Mes ją val­dy­ti jau bu­vo­me per se­ni ir gal per daug iš­gy­ve­nę, daug ma­tę ir re­gė­ję. Ma­no kar­tos žmo­nės bu­vę val­džio­je ir­gi nie­ko ge­ro ne­nu­vei­kė, nes ne­ga­lė­jo at­si­kra­ty­ti pra­ei­ties kup­ros. Daug bran­gaus lai­ko ati­duo­ta tuš­čiam po­li­ti­ka­vi­mui, o ne ku­ria­ma­jam dar­bui. At­ėjo me­tas vai­kai­čiams ati­duo­ti vals­ty­bę. Ti­kiu, kad bus ge­riau“, – san­tū­riai pa­po­li­ti­ka­vo moks­li­nin­kas.

Da­bar ir jis, ir jo drau­gė Ma­ri­ja Se­rei­kie­nė ren­gia kur­so drau­gų su­si­ti­ki­mą. Net 206 Že­mės ūkio aka­de­mi­jos Ag­ro­no­mi­jos fa­kul­te­to ab­sol­ven­tai bu­vo pir­mo­ji po­ka­rio ag­ro­no­mų lai­da. Kiek jų at­va­žiuos į su­si­ti­ki­mą? Jo­nas sa­vo so­dy­bo­je lauks jų vi­sų.

O iki tol jis dar iš­si­ruo­šė vie­non ke­lio­nėn ap­lan­ky­ti sa­vo kla­sės pir­mą­jį auk­lė­to­ją, ka­pe­lio­ną Ed­var­dą Si­maš­ką, gy­ve­nan­tį Ši­lu­vo­je. Ki­tą­met Ed­var­dui su­kaks 100 me­tų.