Minėti universiteto alpinistai pradžioje planavo kopti į beveik 7 000 metrų aukščio viršūnę ir jai suteikti lietuvišką vardą.
Bet nuvykę į vietą ir gerai apsidairę jie nutarė kopti jau į kitas, kur kas žemesnes, ir joms tuos vardus į kairę bei dešinę išdalyti. O jeigu ir į tas aukštumas nebūtų pavykę įkopti? Dar žemesnių kalvų kalvelių būtų ieškoję? Argi taip daro rimtų ekspedicijų dalyviai, pretenduojantys į kone metų įvykį? Tad ir išėjo kaip tam ant asilo jojančiam kazachui – ką matau, tą ir dainuoju.
Taip kopdami ir dainuodami per kelias savaites lietuviai pridainavo net keturias lietuviškas viršūnes ir perėjas. Kilnus noras kažkaip įamžinti Altajaus kalnuose žuvusios draugės K.Bumelytės atminimą, tačiau ir šiuo atveju vien tik gerų norų toli gražu neužtenka. Kitą perėją keliautojai buvo sugalvoję pavadinti Mylinčių žmonių vardu. Geresnio „lietuviško“ pavadinimo tikrai nesugalvosi.
Kokie nors vokiečiai turėtų kristi ant žemės ištikti pavydo konvulsijų ir ilgai tampytis, nes jie tiek vokiškų viršūnių ir per kelis dešimtmečius nepridainuoja.
Visada stebindavo ir juokindavo lietuvių noras pasigirti pasauliui, kad būtent mes, lietuviai, išradome cepelinus, o prie jų ir didžiausią Visatos stebuklą – spirgus.
Kažkas panašaus vyksta ir su tomis lietuviškomis viršūnėmis. Džiaugiamės tuo, dėl ko iš tikrųjų gėdydamiesi raudonuoti turėtume.
Esu vienas iš tų, kurie jau 20 metų irgi kartais išsirengia į kalnus, todėl pradžioje visiškai atsakingai ir jau tikrai be humoro galvojau, gal nereikia juoktis iš saviškių? Bet neištvėriau. Kita vertus, saviškio įsmeigtos strėlės gal mažiau skauda.
Tiesa yra paprasta ir karti – šiuo metu pasaulyje nėra nė vienos kalno viršūnės, kuri būtų kaip nors įteisinta lietuvišku vardu. Todėl anei spirgais, anei lietuviškomis viršūnėmis juokinti pasaulio nereikėtų.
Dar blogiau yra tai, kad pastaruoju metu kai kam labai jau niežti padus ne tik keliauti, bet ir farširuoti žmonių galvas tomis lietuviškomis viršukalnėmis. Rodos, ir gėdos jausmą, ir proto likučius Dievulis iš mūsų jau atėmė. Jau net atsirado keli turtuoliai, kurie patys siūlo finansiškai paremti ekspediciją į kalnus mainais už tai, kad įkopę į kokią nors viršukalnę ją alpinistai pavadintų jų ar jų vaikų, mylimųjų arba kažkokių įmonių vardais.
Trenkite mane su varteliais, bet tai – bergždžias reikalas. Dar gerai, kad tie pageidavimai vykdomi ne Indijos kalnuose, nes ten už panašius nelegalius kopimus, tokias krikšto apeigas bei vardų dalinimus grėstų suėmimas ir nemaža bauda. Kaip sakoma, žmonės planuoja, o Dievas juokiasi.
Na, aš irgi norėčiau pavadinti vieną iš viršūnių, pavyzdžiui, savo katino vardu – Šilkas. Jis – geras katinas. Visai nesityčioju. Paprasčiausiai būtent tokias mintis man ir sukelia vis nauji rašiniai apie dar ir dar vieną lietuvišką viršūnę, kurių pavadinimuose dažnai jau skamba tik komercinė ar tik kažkokio vieno klubo reklama. Lyg kažko tauresnio ir iškilesnio nebeturėtume. Ir nieko lietuviško, be lietuviškų raidžių, tuose pavadinimuose dažnai nebelieka.
Tai vis tiktai, ar yra tų lietuviškų viršūnių, kaip daug kur tvirtinama, Pamyro, Tian Šanio ar Kaukazo kalnuose?
Nuneigti, kad lietuviai buvo dar sovietmečiu įkopę ir suteikę lietuviškus vardus gal ne pasakiško grožio, tačiau tikrai gražioms viršūnėms, negalima. Tačiau nė viena jų iki šiol nėra įteisinta tose valstybėse, kuriose yra ta viršūnė.
Pirmiesiems įkopėjams automatiškai niekas nesuteikia teisės pavadinti viršūnę savo parinktu vardu, o to nežinodami dažnai ir svaigsta iš džiaugsmo krykštaujantys lietuviai. Gali net susidaryti neišbrendamas labirintas, kai tą pačią viršūnę latviai vadins savo, mes – savo, o dar kelios tautos – savo vardu. Išsiaiškink dabar kad gudrus, kuris ten pirmas, o kuris antras į ją įkopė.
Šiuo metu viena vertingiausių yra 1959 metais Kaukazo kalnuose žuvusio Lietuvos alpinizmo pradininko G.Akstino vardo viršūnė Tian Šanio kalnuose. Kitais metais organizuojamos gausios ekspedicijos metu į šią viršūnę turėtų kopti daugiau nei šimtas lietuvių. Dar lietuviams galėtų būti svarbios M.K.Čiurlionio, Lietuvos, galbūt – K.Donelaičio viršūnės.
Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas A.Jucevičius, kurio pavardė atveria beveik kiekvieno bet kuriuose kalnuose gyvenančio piemens jurtą ir širdį, jau daugelį metų įvairiais raštais bei nusmailintu liežuviu kantriai skrebena Tadžikijos bei Kirgizijos valdžios duris, prašydamas įteisinti bent šias kelias lietuviškas viršūne – kad pasaulio kalnų žemėlapiuose jos pagaliau atsirastų. Tai idėjai pritaria ir padeda ne vienas garsus vietos ar Rusijos alpinistas, tačiau lietuviško skambesio kol kas neįgauna nė vienas tų kraštų kalnas.
Tad ar dabar tikrai yra tinkamas laikas be pabaigos atakuoti naujas lietuviškas viršūnes, kurios neturi jokios galimybės būti pripažintos? Gal geriau suvienyti jėgas tam, kad turėtume bent kelias tikrai Lietuvą garsinančias viršukalnes?
Lietuvių pergalės krepšinio aikštelėse dešimtmečiams įrėžia Lietuvos vardą milijonų užsieniečių galvose. Lietuviškos viršūnės stovėtų amžius, o į ją kopdami užsieniečiai tikrai paieškotų internete, ką reiškia žodis Lietuva, Čiurlionis, Darius ir Girėnas ar K.Donelaitis. Dėl tos idėjos oficialių vizitų metu į tas šalis galėtų pakovoti ir mūsų valstybės vadovai bei mūsų ambasadoriai. Juo labiau, kad ši reklama Lietuvai nieko daugiau nekainuotų – sudėtingi įkopimai jau atlikti, beliko sutvarkyti formalumus.
Štai tada jau tikrai būtų galima atskirti, kurios lietuviškos viršūnės yra tikros, iškilios ir nedarančios valstybei gėdos, o kurios, pavadintos kokio nors lietuviško dešrų fabrikėlio vardu, yra skirtos tik anekdotams kurti.