Kitaip nei paprastai būna Lietuvoje, žmonės vakar rinkosi į futbolą. 4,5 tūkst. vietų, kurias galėjo pasiūlyti naujasis Marijampolės futbolo klubo stadionas, buvo užsėstos gerokai prieš mačą.
Televizijos trečiadienį pešėsi dėl teisės parodyti tai, kas vyksta ne krepšinio, o futbolo aikštėje. Galiausiai pasidalijo gardžiu kąsniu tapusią transliaciją.
Kitoks nei įprasta buvo ir rezultatas. Lietuvos futbolo rinktinė pirmą kartą istorijoje laimėjo ketvirtą oficialų mačą iš eilės.
Pastarąjį sykį lietuviai atrankos varžybose pralaimėjo beveik prieš metus – spalio 17 d. Nante 0:2 nusileido Prancūzijai.
Tik Jose Couceiro ir jo vyrai vakar buvo tokie pat. Kaip praėjusią savaitę Transilvanijoje, kur 3:0 sumindė rumunus.
Portugalo trenerio įdegusį veidą vakar vėl papuošė laimės raukšlelės, o gilios rudos akys spindėjo nuo iš koto verčiančios endorfinų, vadinamųjų laimės hormonų, dozės.
J.Couceiro, Tomas Danilevičius ir kiti didžiavyriai lygiai prieš tris savaites toje pat Marijampolės vejoje žaismingai sutriuškino Moldovos rinktinę. Komandą, kuri tuo metu FIFA reitinge laikėsi stebėtinai aukštai – 49-ojoje pozicijoje.
Vakar šeimininkams teko dvigubai lengvesnė užduotis – jei vertintume tik statistiškai. 101-ojoje reitingo vietoje tūnanti Austrija dvigubai aukščiau esantiems lietuviams (juolab savo aikštėje) – lyg ir ne varžovė.
Bet austrai pastarajame Europos čempionate kovingu žaidimu įrodė skirtumą tarp teorijos ir praktikos. Juk už skystablauzdžius nebūtų siūloma 3-5 mln. eurų, kuriais vertinami Anglijos „Premier“ lygoje rungtyniaujantys Emanulelis Pogatetzas ir Paulas Scharneris, Martinas Stranzlis iš Maskvos „Spartak“, Andreasas Ivanschitzas iš Atėnų „Panathinaikos“.
Taigi varžovas buvo stiprus. Lietuviai? Įspūdingi, neprilygstami, pribloškiantys. O gal tiesiog – patys savimi. Gal iš tiesų tapome nebeįveikiami?
Vakar Lietuva, kaip ir visas pasaulis, paminėjo Savižudybių prevencijos dieną. Europos savižudybių čempionų šalyje skambėjo raginimai išmokti būti laimingiems. Futbolininkai prie agitacijos prisidėjo savo pavyzdžiu dar kartą parodydami, kad mažas ir mušamas vieną dieną gali ištiesti pečius ir pakelti galvą. O tada tapti stiprus ir gerbtinas.
Vilties spindulys, kurį futbolininkai įžiebė Rumunijoje, dar ryškiau sužibo Marijampolėje. Jis mums dar pašvies. Mažiausiai – mėnesį. Spalį lietuviai vėl stos į mūšį su tais, kurie atrodo didesni ir stipresni, ir dar kartą mėgins įrodyti, kad Dovydas, nors ir mažas, gali patiesti milžiną Galijotą.